Turime suprasti, kad mes, žmonės, esame susieti tarpusavio santykiais ir esame vieni nuo kitų priklausomi, kad mūsų gyvenimas – tai dalijimasis, buvimas kartu, kad įmanoma būti tikrai laisviems tik kartu su kitais laisvais žmonėmis, sakė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, kartu su kitais religiniais lyderiais ir politikais dalyvaujantis Vokietijos Lindau mieste rugpjūčio 20–23 vykstančiame „Religijų už taiką“ suvažiavime.
Patriarchas Baltramiejus sakė, kad nuo pat išrinkimo į Konstantinopolio sostą 1991 m. jis skyrė daug dėmesio tokiems globaliems iššūkiams, kaip gamtos apsauga, taikos kūrimas, kultūrų ir religijų dialogo, teisingumo ir solidarumo ugdymas, o taip pat stengėsi priešintis visoms tendencijoms, kurios kenkia žmogaus orumui ir sakralumui, jo neliečiamoms pagrindinėms teisėmės. Per beveik 28 metus darbo ir pastangų minėtose srityse įsitikinau, sakė patriarchas, kad nieko neįmanoma laimėti, jei veikiame pavieniui, atskirai nuo kitų. Niekas – tauta, valstybė, religija, mokslas, technologija – veikdami vienpusiškai, tik savo siauroje srityje, nepajėgs išspręsti dabartinio meto problemų. Mums reikia vienų kitiems, reikia bendro jėgų mobilizavimo, reikia bendrų pastangų, bendrų tikslų ir bendros dvasios. Ateitis yra mūsų visų ir į ją keliauti turime visi kartu.
Štai dėl ko, pasak patriarcho, tokia svarbi „Religijų už taiką“ tinklo veikla. Jis suveda draugėn skirtingų tikybų ir įsitikinimų žmones, padaro bendradarbiais siekiant bendro gėrio, rūpinantis gamta, priešinantis mūsų laikų žmonijos „naujoms nuodėmėms“.
Turime pakeisti mūsų mąstyseną ir veikimo būdus, kalbėjo pagrindinis visų pasaulio ortodoksų vyskupas Baltramiejus, turime suvokti, kad mes patys esame dabartinio pasaulio problemų priežastis. Turime suprasti, kad mes, žmonės, esame susieti tarpusavio santykiais ir esame vieni nuo kitų priklausomi, kad mūsų gyvenimas – tai dalijimasis, buvimas kartu, kad įmanoma būti tikrai laisviems tik kartu su kitais laisvais žmonėmis.
Nors religijos buvo kaltinamos, kad skaldo žmones ir kursto fundamentalizmą, žinome, kad ne religijos, bet Dievo mirtį skelbusios ideologijos dvidešimtajame amžiuje atnešė į pasaulį niekada anksčiau istorijoje nematytą smurtą: du pasaulinius karus, genocidus, kruvinus konfliktus, žmonių trėmimus, „šaltąjį karą“, branduolinio ginklo grėsmę. Jei „Dievas miręs“ – tuomet ir žmonija neturi kas jai vadovautų ir kas ją apgintų, yra pasmerkta niekada neišeiti iš akligatvio.
Biblija sako: „Pagarbi Dievo baimė – išminties pradžia“ (Ps 111, 10). „Dievo baimė“ – tai visai kas kita, negu ekstremizmo aukštinimas. Krikščionių teologija šį biblinį „Dievo baimės“ principą suvokia kaip širdies ir proto atsivertimą, kuris veda į taikų žmogaus santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir visa kūrinija.
Tikintieji supranta, kad nelengva kurti sutaikintą pasaulį, tačiau jie tiki, kad, nepaisant visų sunkumų, žmonija palaipsniui žengia į geresnę ateitį. Dėl to, pasak patriarcho, būtina tokią optimistišką pasaulio ateities viziją skelbti ir už mūsų maldos namų ir šventųjų vietų sienų. Mūsų vaikai ir mūsų vaikų vaikai turi teisę gyventi pasaulyje, kuriame visuotinai viešpatautų laisvė, taika, teisingumas, gerumas ir atjauta, kuriame nebūtų smurto prieš artimą ir prieš gamtą. (JM / VaticanNews)
