Tęsdamas katechezę apie Apaštalų darbų knygoje aprašytą Bažnyčios gyvenimo pradžią, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie pirmųjų krikščionių solidarumą ir bendrystę.
Pirmąją krikščionių bendruomenę subūrė gausiai išliesta Šventoji Dvasia, o jos augimą nulėmęs pradas buvo broliškas dalijimasis, solidarumas, „koinonijos“ patirtis. Ką reiškia šis keistas žodis? Šis graikų kalbos žodis ir reiškia dalijimąsi, bendrą dalyvavimą, bendrą nuosavybę, gyvenimą bendruomenėje, o ne atsiskyrus nuo kitų, kalbėjo popiežius, primindamas, kad nuo pat Bažnyčios istorijos pradžios tokios bendrystės – koinonijos – šaltinis ir pagrindas buvo dalyvavimas Eucharistijoje, Kristaus Kūno ir Kraujo sakramente. Taip pat žodis „komunija“ reiškia bendrystę: priimdami Komuniją bendraujame su Jėzumi, o bendrystė su Jėzumi mus veda į bendrystę su broliais ir seserimis.
Eucharistijos, maldos, apaštalų mokymo ir bendrystės su broliais ir seserimis suvokimo dėka pirmoji krikščionių bendruomenė gyveno tobuloje bendrystėje. Apaštalų darbų knygoje sakoma: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. […] Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 32. 34–25).
Popiežius pridūrė, kad visais laikais Bažnyčioje buvo krikščionių, kurie atsisakydavo perteklinių dalykų, to, kas jiems nebūtina, ir atiduodavo tiems, kam labiau reikia. Jie aukodavo ne tik pinigus, bet ir laiką. Tokių pavyzdžių netrūksta ir šiandien. Popiežius paminėjo ypač Italijoje paplitusią savanorystę. Kiek daug krikščionių savanoriauja! Tai labai kilnu! Tai bendrystė, savo laiko aukojimas kitam žmogui, pagalba stokojančiajam.
Bendrystė – tai Viešpaties mokinių tarpusavio santykių forma, sakė popiežius. „Toks buvimo kartu būdas, tokia tarpusavio meilė pasiekia netgi kišenę, paskatina vaduotis iš pinigų nelaisvės, aukoti juos kitiems, nežiūrėti vien savo naudos. Buvimas Kristaus kūno nariais reikalauja būti vieniems už kitus atsakingiems. Jėzaus mokiniai yra vieni už kitus atsakingi. Krikščionis, matydamas sunkumų prislėgtą žmogų, nesako: „tai jo reikalas, man nerūpi“, bet mato kenčiančiojo sunkumus, stengiasi padėti.“ Konkreti meilė – tai ženklas, pagal kurį atpažįstame tikrus krikščionis, sakė popiežius.
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius paminėjo ir Apaštalų darbų knygoje aprašytą egoizmo ir veidmainystės atvejį – Ananijo ir Sapfyros apgaulę (žr. Apd 5, 1–10). Šiedu sutuoktiniai pardavė savo sklypą ir apsiskelbė, kad gautus pinigus paaukojo vargšams, tačiau iš tiesų vargšams jie skyrė tik dalį, o kitą dalį pasiliko sau. „Veidmainystė yra didžiausias krikščionių bendruomenės, krikščioniškosios meilės priešas: apsimeti, kad darai gera, o iš tiesų sieki savo naudos“, – sakė Pranciškus. „Kas nenuoširdžiai dalijasi gėrybėmis, kas nenuoširdžiai myli – tas veidmainiauja, tolsta nuo tiesos, virsta egoistu. Jo širdyje gesta bendrystės ugnis, jo širdis užšąla ir miršta.“
Kas šitaip elgiasi – jis ne Bažnyčios narys, bet tik ją lankantis turistas. Toks dvasinis turizmas klaidina. Žmogus mano, kad jis krikščionis, o iš tiesų jis tik turistas, tik katakombų lankytojas. Kiek žmonių sakosi esą artimi Bažnyčiai, bičiuliaujasi su kunigais ir vyskupais, bet iš tikrųjų tik siekia naudos. „Veidmainystė žudo Bažnyčią!“
„Viešpats teišlieja mūsų širdyse gerumo Dvasią, tepadeda nugalėti veidmainystę, teišmoko mus vadovautis tiesa, skatinančia krikščioniškąjį solidarumą, kuris nėra tik socialinė pagalba, bet yra pagrindinė Bažnyčios prigimties išraiška, Bažnyčios, kuri yra visų, bet ypač vargstančiųjų, geroji motina.” (JM / VaticanNews)
