Negana tik sakyti, kad mes krikščionys, bet reikia būti krikščionimis konkrečiose situacijose, visada liudyti Evangeliją, kuri yra ne kas kita, kaip meilė Dievui ir žmonėms, sakė popiežius Pranciškus trumpoje katechezėje prieš „Viešpaties Angelo“ maldą komentuodamas sekmadienio Evangeliją.
Šios dienos Evangelijoje (žr. Lk 12, 49–53) Jėzus įspėja mokinius, kad atėjo metas rinktis. Jo atėjimas į pasaulį reikalauja drąsaus atsako; negalima atidėlioti apsisprendimo už Evangeliją, kalbėjo popiežius. Kad mokiniai geriau suprastų, ką Jėzus nori pasakyti, jis pasirenka simbolį ugnies, kurią atnešė į pasaulį: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Jėzus nori padėti savo mokiniams pabusti iš tingumo, apatijos, abejingumo, užsidarymo ir priimti Dievo meilės liepsną, tos meilės, kuri – primena šv. Paulius – „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5).
„Savo bičiuliams, taip pat ir mums, Jėzus atskleidžia didžiausią savo troškimą: atnešti į pasaulį Tėvo meilės ugnį, kuri uždega visą žmogaus gyvenimą ir kurios dėka žmogus išgelbėtas. Jėzus nori, kad ir mes skleistume pasaulyje šią ugnį ir tai darydami taptume tikrais jo mokiniais. Kristaus atnešta meilė ugnis, kurią Šventoji Dvasia paskleidžia po visą pasaulį, nepripažįsta jokių ribų, yra visuotinė.“ Pasak popiežiaus, tai matome nuo pat krikščionybės pradžios: Evangelijos liudijimas pasklido po visą pasaulį, uždegė jį kaip palaimintas gaisras, įveikdamas barjerus tarp žmonių, socialinių sluoksnių, tautų ir valstybių. Ši meilė sudegina visas egoizmo formas, yra atvira visiems, ypatingą palankumą ji rodo vargstantiems ir atstumtiesiems.
„Jei ir mes norime liepsnoti Jėzaus į pasaulį atneštos meilės ugnimi, turime būti visada pasiruošę geranoriškai tarnauti artimui“, – sakė popiežius ir paminėjo savanorius, įvairias grupes ir bendruomenes, kurios, taip pat ir vasarą, patarnauja vargstantiesiems, sergantiesiems, žmonėms su negalia. Gyvenimas pagal Evangelijos dvasią reikalauja, kad į vis naujas pasaulyje iškylančias problemas Kristaus mokiniai sugebėtų atsiliepti vis naujomis artimo meilės iniciatyvomis. Tokiu būdu Evangelija tikrai taps gelbstinčia, pasaulį ir kiekvieno žmogaus širdį atnaujinančia ugnimi.
Jei šitaip suprasime, ką reiškia į pasaulį Jėzaus atnešta ugnis, nebus sunku suprasti ir kitus, iš pradžių galbūt mus nustebinusius, šios dienos Evangelijoje nuskambėjusius Jėzaus žodžius: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės“ (Lk12, 51). Jėzus atėjo ugnimi atskirti gėrį nuo blogio, teisumą nuo neteisumo, sakė Pranciškus. Atnešdamas tokią „nesantarvę“, Jėzus nori supurtyti savo mokinių gyvenimus, nušluoti iliuzijas, kad krikščioniškame gyvenime leistini kompromisai, kad galima būti krikščioniu nemylint savo artimo. Jėzus nori, kad jo mokiniai neveidmainiautų, kad bet kokia kaina būtų ištikimi Evangelijai. Negana tik sakyti, kad mes krikščionys, bet reikia krikščionimis būti konkrečiose situacijose, visada liudyti Evangeliją, kuri yra ne kas kita, kaip meilė Dievui ir žmonėms.
Baigdamas sekmadienio vidudienį sakytą kalbą popiežius paragino melsti Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, kad jis padėtų mums apvalyti savo širdis Jėzaus į žemę atnešta ugnimi, skleisti ją savo gyvenimu, savo ryžtingais ir drąsiais pasirinkimais. (JM / VaticanNews)
