Kasmet rugpjūčio 16-ąją minima Šv. Roko diena. Psalmė, kurią šiandieną girdime, iš tikrųjų yra ne iš Psalmių knygos, o iš pranašo Izaijo knygos. Kartais nežinome, kokiais žodžiais melstis. Tad žodžiai, kuriuos girdime iš psalmyno, iš pranašų, iš Biblijos knygos, padeda išreikšti savo jausmus Viešpačiui. Izaijo žodžiuose girdime, kas išreiškia pasitikėjimą Viešpačiu: „Aš juo pasitikiu ir esu be baimės, nes jis yra mano tvirtybė ir mano giesmė, – jis buvo gelbėtojas mano! Džiaugdamiesi semsite vandenį iš versmių išganingų.“ Net kai bijome, abejojame, apima neviltis, patiriame sumaištį, esame kviečiami atsisukti į Viešpatį, kad pasisemtume stiprybės, paguodos, drąsos. Tai ne visada lengva, bet kuo daugiau tai darysime, tuo lengviau pasisemsime.
Šiandien – viena dienų, kai švenčiame vieną mylimiausių šventųjų – šventąjį Roką. Jis gyveno XIII amžiuje Prancūzijoje. Jo tėtis, kilmingas Monpeljė gubernatorius, mirė, kai Rokui buvo 20 metų, jis paskatino Roką eiti į piligriminę kelionę Romon. Pasakojama, kad Rokas globojo maro epidemijos aukas Romoje ir kitose šalyse, kol pats nesusirgo maru. Jis buvo išvarytas į mišką, įsirengė mažą užuovėją ir ten gyveno.
Vieno kaimiečio šuo atbėgdavo Roko aplankyti kiekvieną dieną, atnešdamas jam maistui gabalėlį duonos savo nasruose, ir laižydavo jo žaizdas. Rokas pasveiko, bet kai grįžo į Monpeljė, jį įkalino, nes įskundė, kad esąs šnipas. Rokas atsisakė atskleisti savo tikrąją tapatybę, nenorėdamas mėgautis pasaulio garbe, ir mirė kalėjime. Įdomi Roko švento gyvenimo istorija ir pavyzdys jį viduramžiais padarė populiariu šventuoju visoje Europoje.
Melskime Dievo drąsos ir stiprybės. Melskimės, kad mokėtume garbinti Dievą bet kokiomis situacijomis, kurias patiriame gyvenime. Melskime šventojo Roko užtarimo, kad turėtume drąsos tarnauti Dievui ir savo broliams bei seserims, kad ir kur būtume.
Šią dieną kalbamės su ligonių globėjo misiją ketvirtą dešimtmetį atliekančia, savo gyvenimu įprasminančia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus (VITS) gydytoja BIRUTE ŠINKŪNIENE.
Gerbiama Birute, pasidalinkite savo istorija, gydytojo misijos pajautimu ir patyrimu.
Nuo vaikystės svajojau būti gydytoja. Turėjau gražų pavyzdį prieš akis – savo Tėvelį – ftiziatrą (tuberkuliozės specialistą) Juozą Tolišių, kuris viską metęs bėgdavo pas ligonius net ir naktį, duodavo savo kraujo netekusiems jo. Mane ypač jaudino ir žavėjo tai, kad jam geriausia dovana būdavo nugalėta liga. Jis niekada nelaukė jokio kito atlygio. Taigi augau tokioje aplinkoje, kur dovanoti save, savo laiką, žinias, dalytis tuo, ką turi, buvo didžiausia vertybė.
Manau, kad gydytojo misija yra keliauti su sergančiu žmogumi jo ligos keliu, kol jis vienaip ar kitaip baigiasi. Svarbu ne tik parašyti receptus, bet ir išklausyti, kartais tiesiog tyliai pabūti drauge, palaikyti už rankos.
Neretai tenka ir apie dvasinius dalykus pakalbėti. Ne kartą padėjau, kad Krikšto, Ligonių patepimo sakramentus kunigas galėtų suteikti; o ir pati dar sovietmečiu esu ne vieną dešimtį labai sunkios būklės ligonėlių pakrikštijusi paskutinę jų gyvenimo šioje žemėje dieną.
Jūsų patyrimu, kokios esminės gydytojo savybės?
Norint būti gydytoju reikia mylėti žmogų: ir liūdną, ir sunerimusį, net pykstantį ant viso pasaulio. O ir priimti savo žmogiškumą, silpnumą, tai, kad ne visada gali atliepti ligonio ir jo artimųjų lūkesčius.
Manau, kad medicina – tai ne darbas, o pašaukimas, gyvenimo būdas. Jei taip nėra, pačiam medikui nėra gera, o ir tiems, kurie į jį kreipiasi.
Iš tiesų gydytojas yra toks pat žmogus kaip visi. Jis klysta, liūdi, džiaugiasi, pyksta, myli... Neretai prie ligonio lovos praleidžia šventes: Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus, savo paties ar šeimos narių gimtadienius. Vis prisimenu, kai vieną savo gimtadienio naktį budėjau VITS. Tada skyriuje gulėjo tokie sunkūs ligoniai (net trys iš jų sirgo meningokokemija, vienos mergaitės taip ir nepavyko išgelbėti, ji mirė kitą dieną), kad iki šiol menu šią patirtį.
Kartą dukra Lina, kuri baigė psichologijos mokslus, atėjo pas mane ir be jokio konteksto paklausė: „Kas tu?“ Pasakiau: „Gydytoja.“ Ne mama, ne močiutė, ne žmona...
Gydytoja Birute, kas, jūsų manymu, yra liga?
Kuo ilgiau dirbu, tuo didesnis slėpinys – kas yra liga: kodėl vienoks ar kitoks organizmo sutrikimas – dabar? Kodėl šiam žmogui? Kodėl tą pačią ligą vienas lengvai nugali, o kitam įvairios komplikacijos prisideda? Tiek daug klausimų...
Ir kodėl vieną liga sustiprina, užaugina, o kitas palūžta, netenka vilties? Kodėl ligos akivaizdoje vienas priartėja prie Dievo, o kitas tolsta arba Jam priekaištauja, maištauja? Kaip tik tai turiu malonę stebėti visą savo darbo Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje laiką. Ne tik stebėti, bet ir dalyvauti.
Pamenu, kai, pakviestas pas vieną mirštantį ligonėlį Krikštui, kunigas, ilgai buvęs palatoje, išėjęs džiaugėsi, kad sunkiai sergančios mergaitės mama sutiko atlikti dešimties gyvenimo metų išpažintį.
Kito berniuko sunki liga (meningokokemija) pradėjo trauktis, kunigui suteikus Ligonių patepimo sakramentą. Gera buvo klausytis mamos liudijimo apie nuostabius Dievo darbus jau ligoninėje, o vėliau ir savo parapijoje.
Ko linkėtumėte Šv. Roko dieną?
Minint šv. Roką visiems ir sau linkiu kiekvieną dieną priimti kaip dovaną su jos išbandymais, patirtimis, susitikimais, netektimis... ir dėkoti už tai, kad gyvenu, jaučiu, myliu; už kiekvieną sutiktą žmogų, ir kenčiantį, net tą, kurį sunku priimti. Ypač jį, nes taip mokomės meilės kalbos.
Šių minčių ir patirčių akivaizdoje, kai, rodos, prasiveria būties gelmių bedugnė ir pasirodo jos šviesa, kviečianti tiesiog tikėti, eiti Dievo keliu pasitikint, dėkojant, malda prisiglaudžiant, išpažįstant Kūrėjo valią ir galią. Šios dienos – Šv. Roko – įkvėpimu tesklinda malda jam iš tikinčiųjų lūpų ir širdžių:
Didysis šventasis Rokai, išvaduok mus,
meldžiame tave,
nuo nelaimių, su kuriomis susiduriame gyvenime,
saugok mūsų kūnus nuo užkrečiamų ligų,
o mūsų sielas nuo nuodėmių užkrato.
Suteik mums sveiką orą;
bet svarbiausia – padaryk tyras mūsų širdis.
Padėk mums sveikai gyventi,
kantriai pakelti kančias;
ir tavo pavyzdžiu
gyventi atgailos ir gailestingumo praktika,
kad vieną dieną galėtume džiaugtis laime,
kurią nusipelnei savo dorybėmis. Amen.
