Švč. M. Marijos ėmimo į dangų iškilmės vidudienį, kaip kiekvieną šventadienį, popiežius ir į Šv. Petro aikštę susirinkę tikintieji kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Trumpą katechezę Šventasis Tėvas pradėjo atkreipdamas dėmesį į du žodžius – „šlovinti“ ir „džiaugtis“ – kuriais prasideda šios dienos Evangelijoje girdėta Marijos malda.
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 46–47). Pasak popiežiaus, paprastai žmogus džiaugiasi, kai įvyksta kažkas labai gero. Kartais džiaugsmas būna toks didelis, kad nesugebame jo išlaikyti savo viduje, sieloje, bet jį išreiškiame ir išorėje, visu kūnu išsakome savo džiaugsmą. Marija šitaip džiaugiasi Dievu. Vargu ar mums kada nors yra tekę taip džiaugtis Viešpačiu. Mes džiaugiamės savo pasiekimais, džiaugiamės gavę gerų žinių, o štai Marija mus moko džiaugtis Dievu. Ji džiaugiasi, nes Dievas „padarė didžių dalykų“.
Dėl tų didžių dalykų Marija taip pat šlovina Dievą. „Mano siela šlovina“. Šlovinti – tai iškelti to, kas mus džiugina, grožį ir didybę. Marija gėrisi Viešpaties didybe, šlovina jį, sakydama, kad jis tikrai didis. Ir mes, sakė popiežius, gyvenime turime siekti didžių dalykų, nes kitaip pasimesime tarp mažmožių. Marija mus moko, kad jei norime būti gyvenime laimingi, turime į pirmąją vietą kelti Dievą, nes tik Jis yra didis. Kaip dažnai mums rūpi tai, kas iš tiesų neturi jokios vertės: apkalbos, nuoskaudos, noras pirmauti, pavydas, iliuzijos, nebūtinos materialinės priemonės. Kiek daug menkystiškumo mūsų gyvenime! Šiandien Marija mus ragina pakelti akis, pažvelgti į „didžiuosius dalykus“, kurių joje nuveikė Dievas. Ir mumyse, sakė popiežius, kiekviename iš mūsų Viešpats daro didžius dalykus. Turime juos atpažinti, jais džiaugtis ir dėl jų šlovinti Dievą.
„Iš tiesų didžius dalykus šiandien mes švenčiame, – sakė Pranciškus, – Marija buvo paimta į dangų. Ji, maža ir nuolanki, pati primoji buvo apdovanota didžiausia garbe. Ji – kūrinys, viena iš mūsų – su siela ir kūnu pasiekė amžinybę. Ten ji mūsų laukia, kaip motina laukia, kad vaikai sugrįžtų į namus. Dievo tauta jos šaukiasi, vadindama ją „Dangaus Vartais“. Mes esame keleiviai, esame piligrimai, keliaujantys į dangaus namus. Šiandien mes žiūrime į Mariją ir matome savo tikslą. Matome, kad ji – kūrinys – buvo priimta į prisikėlusiojo Jėzaus Kristaus šlovę. Joks kitas kūrinys negalėjo būti pirmesnis už ją, Išganytojo Motiną. Matome, kad danguje, kartu su Kristumi, Naujuoju Adomu, yra ir Marija, Naujoji Ieva. Tai stiprina mūsų viltį dabartinės mūsų žemiškosios piligrimystės metu.“
„Marijos ėmimo į dangų šventė – tai žinia mums visiems, bet ypač tiems, kuriuos slegia abejonės ir liūdesys, kurie gyvena nuleidę akis, nesugeba pakelti žvilgsnio. Pažvelkime aukštyn, į atvirą dangų, nebijokime, jis nėra nepasiekiamas, motina stovi prie vartų ir mūsų laukia. Ji mus myli, mums šypsosi, rūpestingai mus globoja. Ji, kaip kiekviena motina, trokšdama mums gero, sako: „Jūs esate brangūs Dievo akyse; jūs nesate sukurti mažiems žemės malonumams, bet esate sukurti dideliam džiaugsmui danguje“. Dievas – tai ne nuobodybė, jis ne bedžiaugsmis. Dievas yra džiaugsmas. Leiskime, kad Marija mus vestų. Kiekvieną kartą, kai paimame į rankas Rožinį ir meldžiamės, žengiame vis arčiau didžiojo mūsų gyvenimo tikslo.“
„Leiskime, – sakė popiežius, – kad mus patrauktų tikrasis grožis, nesileiskime įklampinami mažmožiuose, rinkimės dangaus didybę. Švenčiausioji Mergelė, Dangaus Vartai, tepadeda mums kasdien su pasitikėjimu ir džiaugsmu žiūrėti tenai, kur yra mūsų tikrieji namai, kur yra Ji, mūsų laukianti motina.“ (JM / VaticanNews)
