Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėti, Dievuje skendėti ir su Dievu vienybėje gyventi.
Negalėdami daug laiko maldoms pašvęsti, ypač mes turime pratintis į tą vidurinį maldingumą, į tuos nuolatinius prie Dievo pakilimus. Kiek tai laiko valandėlių veltui prapuola, bemąstant apie kažin ką, apie kokią kaip ir tuštumą, nė pats žmogus nesižinai apie ką; tik jauti, kad mąstai, kad tavo mintis dirba ir net ilsta, bet ką mąstai, nesižinai, tarytum kokius vėjus gaudai. Ar ne daug verčiau kiekvienu atžvilgiu į Dievą ir šventus daiktus pakreipti savo mintis ir dvasią. Tada ir prie didžiausių darbų surasime ir turėsime dar gana laiko maldai.
Mokėkime tik stovėti, vaikščioti Dievo akivaizdoje, būkime tik visada pasirengę pildyti, kas Dievui labiau patiktų, o mūs siela skendės maldoje. Daug aukštesnis yra šventumo laipsnis mokėti visur, visada, visokiose aplinkybėse, prie visokio darbo, tarp visokių žmonių su Viešpačiu Dievu gyventi, vienytis, jį savo širdyje turėti, Jame skendėti, Jame džiaugtis ir linksmintis, Jo ieškoti, prie Jo kilti, Jame pamėgti, – negu vien tada, kada esame koplytėlėje, kada klūpome, kada maldas kalbame. Palaimintas, kuris besitriūsdamas ir bedirbdamas dėl Dievo didesnės garbės, mokės taip Dievuje skendėti ir su Dievu vienybėje gyventi. Qui Deo adhaeret unus spiritus est. (Kas laikosi Dievo, tas yra viena dvasia su Juo (cf 1 Kor 6, 17).
Iš pal. Jurgio Matulaitčio dienoraščių („Užrašai“, Vilnius: Aidai, 1998)
Bernardinai.lt
