Šv. Joana de Chantal Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima rugpjūčio 12 dieną.
Jeanne-Francoise Fremyot gimė Dijone, Burgundijos žemėse (Prancūzija) 1572 metų sausio 23-ią. Ji buvo vidurinioji Dijono mero ir jo kilmingos žmonos dukra. Joana Francis tebuvo 18 mėnesių, kai mirė jos mama, tėvas vedė dar kartą, bet ir antroji žmona netrukus mirė. Su sesers pagalba Joanos tėvas nusprendė 3 vaikus užauginti pats.
Joana vaikystėje buvo labai tiesmuka, net užsispyrusi. Principingumas, kurį ji, ko gero, paveldėjo iš tėvo, ir vėliau jai padėjo ne kartą apginti savo katalikų tikėjimą. 1587-aisiais Joana persikėlė gyventi pas seserį ir jos vyrą į Poitou. Po penkerių metų tėvas parsiuntė ją atgal, nes surado jai vyrą – jauną baroną Christophe de Chantal. Pora susituokė 1592 gruodžio 28-ąją karinėje tvirtovėje Bourbilly. Joanos vyras pasižymėjo stipriu, nors taikiu, charakteriu, buvo puikus karys, taip ir išlikęs patikimas. Pora buvo puikus derinys tiek dvasia, tiek išore, ir abu labai vertinami dėl savo garbingos kilmės. Baronas de Chantal tarnavo Prancūzijos karaliui kaip karininkas laikotarpiu, pilnu politinės, religinės ir karinės nesantaikos, tad būdavo priverstas palikti šeimą daugelį mėnesių.
Likusi viena namuose, baronienė gyveno labai paprastą, kuklų gyvenimą, nesilankė vakarėliuose ar dvare, apsiribodavo tik labai artimų giminių vizitais. Į pastabas dėl itin paprastos aprangos ji atsakydavo: „Nesijaudinkite dėl manęs. Akys, kurias turėčiau pamaloninti, – toli už šimto mylių, tad būtų beprasmiška man puoštis čia.“
Grįžęs iš karinių įsipareigojimų karaliui, baronas de Chantal užpildydavo savo dienas aktyviai: medžiokle, žaidimais, puikiomis vakarienėmis prie židinio su draugais, giminėmis ir kilmingais kaimynais. Garbingas de Chantal titulas ir pomėgiai vis dėlto gerokai viršijo bankrutuojančios šeimos išteklius, tad tik drąsiosios Joanos dėka, kruopščiai suplanavus biudžetą, pavyko atstatyti de Chantal namus. Jaunoji baronienė įrodė esanti ne tik išmintinga ir dievobaiminga, bet ir labai gailestinga ligoniams, atsidavusi motina bei gera krikščionė. Baronas de Chantal ir jo žmona susilaukė 6 vaikų, iš kurių 2 mirė kūdikystėje. Praėjus 17-kai dienų po jauniausiojo jų vaiko gimimo, Christophe susižeidė medžioklės metu ir po 9 dienų, apsinuodijęs švinu, amžiams atsidavė Dievo valiai. Tai įvyko 1601 m., kai baronienė de Chantal, būdama vos 29-erių, tapo našle.
Jaunoji našlė ieško Dievo valios
Po sutuoktinio mirties baronienė de Chantal su vaikais apsigyveno uošvio namuose, ji tai padarė ne visai savo noru, o dėl to, kad uošvis nepriėmė neigiamo atsakymo ir pagrasino atimti iš vaikaičių paveldėjimo teisę. Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas – kaip būdas ieškoti Dievo valios savo gyvenime. Galų gale Joanos tėvas 1604 metais pasikvietė dukros vaikus kartu praleisti gavėnią. Gavėnios metu Dijone buvo sakomi žymieji pamokslai, į kuriuos pakviestas vyskupas iš Ženevos Francois de Sales rėmėsi įvairiomis Evangelijos scenomis, skatindamas klausytojus gilinti savo ryšį su Kristumi. Tai buvo ramybės, atsinaujinimo žodžiai, taip reikalingi po reformacijos kilusių prieštaravimų tiek politikoje, tiek žmonių dvasiniame gyvenime.
Kai Joana de Chantal susitiko su Francois de Sales (Pranciškumi Saleziečiu), ji jau 3-ejus metus buvo našlė ir jautė stiprų troškimą atsiskirti nuo pasaulio. Ji ilgėjosi kontempliatyvaus gyvenimo būdo, taip pat puikiai suvokdama savo vaikų poreikius. Ji, deja, savo baimes ir nerimą galėjo patikėti tik savo tuometiniam dvasiniam vadovui, tačiau jis, užuot padrąsinęs ir supratęs Joaną, pasirodė esąs kontroliuojantis ir perdėm skrupulingas. Tada Joana nusprendė asmeniškai susitikti su Ženevos vyskupu, kurio pamokslai jai taip žadėjo viltį. Priešingai nei jos tuometinis dvasios vadovas, Francis de Sales elgėsi labai džentelmeniškai, integraliai, jis parodė savo išmintį ir atjautą Joanai, kuri pajuto sutikusi vadovą, o ne kontrolierių. Po kelių trumpų susitikimų Joana paprašė Francis de Sales tapti jos dvasiniu vadovu. Jie susitiko pačiu nelaimingiausiu Joanai metu, kai našlystė slėgė ją labiausiai, galima sakyti, Joana išgyveno depresiją, o Francis, atvirkščiai, tuo metu buvo pačiame viešo gyvenimo ir žinomumo pakilime. Jis padėjo Joanai pajusti dvasinę laisvę, skatino ją siekti vidinės laisvės, kuri viena leidžia suvokti ir atspindėti nuolatinį ir kviečiantį Dievo buvimą. Ryšys tarp dvasinio vadovo ir jo „sekėjos“ greitai peraugo į ilgalaikę draugystę, paremtą abiejų Dievo meile, abipusiu vienas kito dvasinių dovanų pripažinimu ir tobulumo siekiu.
Pasibaigus gavėniai, baronienė de Chantal ir Ženevos vyskupas vėl ėmė eiti savo pareigas, o kad dvasinis bendravimas nenutrūktų, pradėjo susirašinėti laiškais. Jau pačiuose pirmuosiuose susitikimuose Joana išreiškė stiprų norą pradėti kontempliatyvų gyvenimą kaip sesuo, tačiau Francis de Sales primindavo jai jos – 4 mažų vaikų mamos – pareigas. Kita vertus, jis net nežinojo jokio egzistuojančio ordino, kuris realiai priimtų našlę mamą su daugybe šeimyninių įsipareigojimų. Jis skatino Joaną įžvelgti Dievo valią ten, kur ji tuo metu buvo – toje situacijoje, tuose darbuose ir įsipareigojimuose, to meto įvykiuose ir tikrovėje. Jos kelias į šventumą tiesėsi suderinant esamas pareigas ir statusą: mamos, našlės, šeimininkės, krikščionės. Jau iki pažinties su de Sales, Joana patirdavo ypatingą Dievo buvimą šalia, ji neįvardino šių patirčių kaip mistinių, tačiau Francis skatino ją paklusti Dievo valiai, remiantis vidine laisve labiau nei išorinėmis asketizmo praktikomis. Jis ragino Joaną išgyventi esamą momentą ir per daug nesijaudinti dėl ateities. Vyskupas skatino Joaną palikti vietos intymumui su Dievu savo širdyje, kad ir kur būtų, susikurti ir pakviesti Mariją tapti jos širdies vienumos priore. Toks natūraliai džiaugsmingas požiūris leido Joanai atkurti taip trūkstamą savivertę. Ji pagaliau jautėsi drąsi eksperimentuoti įvairiomis maldos formomis ir kalbėtis apie tai su kitomis moterimis.
Šv. Joana Šantalietė – šeimos motina ir vienuolijos steigėja
Šv. Joana de Chantal Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima rugpjūčio 12 dieną.
Jeanne-Francoise Fremyot gimė Dijone, Burgundijos žemėse (Prancūzija) 1572 metų sausio 23-ią. Ji buvo vidurinioji Dijono mero ir jo kilmingos žmonos dukra. Joana Francis tebuvo 18 mėnesių, kai mirė jos mama, tėvas vedė dar kartą, bet ir antroji žmona netrukus mirė. Su sesers pagalba Joanos tėvas nusprendė 3 vaikus užauginti pats.
Joana vaikystėje buvo labai tiesmuka, net užsispyrusi. Principingumas, kurį ji, ko gero, paveldėjo iš tėvo, ir vėliau jai padėjo ne kartą apginti savo katalikų tikėjimą. 1587-aisiais Joana persikėlė gyventi pas seserį ir jos vyrą į Poitou. Po penkerių metų tėvas parsiuntė ją atgal, nes surado jai vyrą – jauną baroną Christophe de Chantal. Pora susituokė 1592 gruodžio 28-ąją karinėje tvirtovėje Bourbilly. Joanos vyras pasižymėjo stipriu, nors taikiu, charakteriu, buvo puikus karys, taip ir išlikęs patikimas. Pora buvo puikus derinys tiek dvasia, tiek išore, ir abu labai vertinami dėl savo garbingos kilmės. Baronas de Chantal tarnavo Prancūzijos karaliui kaip karininkas laikotarpiu, pilnu politinės, religinės ir karinės nesantaikos, tad būdavo priverstas palikti šeimą daugelį mėnesių.
Likusi viena namuose, baronienė gyveno labai paprastą, kuklų gyvenimą, nesilankė vakarėliuose ar dvare, apsiribodavo tik labai artimų giminių vizitais. Į pastabas dėl itin paprastos aprangos ji atsakydavo: „Nesijaudinkite dėl manęs. Akys, kurias turėčiau pamaloninti, – toli už šimto mylių, tad būtų beprasmiška man puoštis čia.“
Grįžęs iš karinių įsipareigojimų karaliui, baronas de Chantal užpildydavo savo dienas aktyviai: medžiokle, žaidimais, puikiomis vakarienėmis prie židinio su draugais, giminėmis ir kilmingais kaimynais. Garbingas de Chantal titulas ir pomėgiai vis dėlto gerokai viršijo bankrutuojančios šeimos išteklius, tad tik drąsiosios Joanos dėka, kruopščiai suplanavus biudžetą, pavyko atstatyti de Chantal namus. Jaunoji baronienė įrodė esanti ne tik išmintinga ir dievobaiminga, bet ir labai gailestinga ligoniams, atsidavusi motina bei gera krikščionė. Baronas de Chantal ir jo žmona susilaukė 6 vaikų, iš kurių 2 mirė kūdikystėje. Praėjus 17-kai dienų po jauniausiojo jų vaiko gimimo, Christophe susižeidė medžioklės metu ir po 9 dienų, apsinuodijęs švinu, amžiams atsidavė Dievo valiai. Tai įvyko 1601 m., kai baronienė de Chantal, būdama vos 29-erių, tapo našle.
Jaunoji našlė ieško Dievo valios
Po sutuoktinio mirties baronienė de Chantal su vaikais apsigyveno uošvio namuose, ji tai padarė ne visai savo noru, o dėl to, kad uošvis nepriėmė neigiamo atsakymo ir pagrasino atimti iš vaikaičių paveldėjimo teisę. Uošvis ne tik pasižymėjo laukiniu gyvenimo būdu, bet ir visaip engė Joaną, kurios vienintele priebėga tapo paklusnumas – kaip būdas ieškoti Dievo valios savo gyvenime. Galų gale Joanos tėvas 1604 metais pasikvietė dukros vaikus kartu praleisti gavėnią. Gavėnios metu Dijone buvo sakomi žymieji pamokslai, į kuriuos pakviestas vyskupas iš Ženevos Francois de Sales rėmėsi įvairiomis Evangelijos scenomis, skatindamas klausytojus gilinti savo ryšį su Kristumi. Tai buvo ramybės, atsinaujinimo žodžiai, taip reikalingi po reformacijos kilusių prieštaravimų tiek politikoje, tiek žmonių dvasiniame gyvenime.
Kai Joana de Chantal susitiko su Francois de Sales (Pranciškumi Saleziečiu), ji jau 3-ejus metus buvo našlė ir jautė stiprų troškimą atsiskirti nuo pasaulio. Ji ilgėjosi kontempliatyvaus gyvenimo būdo, taip pat puikiai suvokdama savo vaikų poreikius. Ji, deja, savo baimes ir nerimą galėjo patikėti tik savo tuometiniam dvasiniam vadovui, tačiau jis, užuot padrąsinęs ir supratęs Joaną, pasirodė esąs kontroliuojantis ir perdėm skrupulingas. Tada Joana nusprendė asmeniškai susitikti su Ženevos vyskupu, kurio pamokslai jai taip žadėjo viltį. Priešingai nei jos tuometinis dvasios vadovas, Francis de Sales elgėsi labai džentelmeniškai, integraliai, jis parodė savo išmintį ir atjautą Joanai, kuri pajuto sutikusi vadovą, o ne kontrolierių. Po kelių trumpų susitikimų Joana paprašė Francis de Sales tapti jos dvasiniu vadovu. Jie susitiko pačiu nelaimingiausiu Joanai metu, kai našlystė slėgė ją labiausiai, galima sakyti, Joana išgyveno depresiją, o Francis, atvirkščiai, tuo metu buvo pačiame viešo gyvenimo ir žinomumo pakilime. Jis padėjo Joanai pajusti dvasinę laisvę, skatino ją siekti vidinės laisvės, kuri viena leidžia suvokti ir atspindėti nuolatinį ir kviečiantį Dievo buvimą. Ryšys tarp dvasinio vadovo ir jo „sekėjos“ greitai peraugo į ilgalaikę draugystę, paremtą abiejų Dievo meile, abipusiu vienas kito dvasinių dovanų pripažinimu ir tobulumo siekiu.
Pasibaigus gavėniai, baronienė de Chantal ir Ženevos vyskupas vėl ėmė eiti savo pareigas, o kad dvasinis bendravimas nenutrūktų, pradėjo susirašinėti laiškais. Jau pačiuose pirmuosiuose susitikimuose Joana išreiškė stiprų norą pradėti kontempliatyvų gyvenimą kaip sesuo, tačiau Francis de Sales primindavo jai jos – 4 mažų vaikų mamos – pareigas. Kita vertus, jis net nežinojo jokio egzistuojančio ordino, kuris realiai priimtų našlę mamą su daugybe šeimyninių įsipareigojimų. Jis skatino Joaną įžvelgti Dievo valią ten, kur ji tuo metu buvo – toje situacijoje, tuose darbuose ir įsipareigojimuose, to meto įvykiuose ir tikrovėje. Jos kelias į šventumą tiesėsi suderinant esamas pareigas ir statusą: mamos, našlės, šeimininkės, krikščionės. Jau iki pažinties su de Sales, Joana patirdavo ypatingą Dievo buvimą šalia, ji neįvardino šių patirčių kaip mistinių, tačiau Francis skatino ją paklusti Dievo valiai, remiantis vidine laisve labiau nei išorinėmis asketizmo praktikomis. Jis ragino Joaną išgyventi esamą momentą ir per daug nesijaudinti dėl ateities. Vyskupas skatino Joaną palikti vietos intymumui su Dievu savo širdyje, kad ir kur būtų, susikurti ir pakviesti Mariją tapti jos širdies vienumos priore. Toks natūraliai džiaugsmingas požiūris leido Joanai atkurti taip trūkstamą savivertę. Ji pagaliau jautėsi drąsi eksperimentuoti įvairiomis maldos formomis ir kalbėtis apie tai su kitomis moterimis.
Joana pasitikėjo nuostata, kad žmogus yra ori būtybė ir jai skirtas Dievo gailestingumas. Dievas persmelkia visą kūriniją, kuri ilgisi savo Kūrėjo – tai pagrindinė salezietiško dvasingumo mintis. Žmogus sukurtas, kad pažintų ir vykdytų Dievo valią. Jos tradiciškai ieškoma Biblijoje, Bažnyčios mokyme, asmeninės ir bendros maldos metu, dvasinio vadovavimo metu. Žmogus, žinoma, daro gyvenimiškus sprendimus remdamasis tuometinėmis žiniomis, savo tuometiniu supratimu apie Dievo valią jam ar aplinkybėmis. Dievo valia nepasireiškia vien per individualias ar bendruomeniškas paskatas, svajones, planus, bet ir per istorinius įvykius, faktus, egzistuojančias laikmečio realijas, pvz., Joana de Chantal jokiu būdu neišsižadėjo savo vaikų ar kitų šeimos narių poreikių. Žmogus kviečiamas kūrybiškai pažvelgti į savo situaciją, nepabėgti nei nuo žemiškų reikalų, nei nuo dvasinių. Greičiausiai laviruojant tarp abiejų polių kūrybiškai ir drąsiai pasireiškia Dievo valia, o gal ir ypač sunkiose psichologinėse ar socialinėse situacijose, Dievo valia pasireiškia nepaisant žmogaus pritarimo, tada, kai viskas klostosi „ne taip, kaip turėtų“. Įsitraukti į šį žaidimą – paklūstant iš meilės Dievo valiai ir kartu gyvenant autentišką žmogišką gyvenimą, tai ir yra įgyvendinti į širdį įdėtą dievišką pašaukimą. Tai reiškia pripažinti savo visišką laisvę – tiek socialine, tiek politine plotme įžvelgti erdvę krikščioniškam veiksmui.
Kai 1605 metais Dijone įsikūrė karmeličių vienuolynas, Pranciškus skatino Joaną lankytis jame dažniau. Ji tapo nuolatine karmeličių lankytoja ir stropiai informuodavo Pranciškų apie savo įvairius atradimus Karmelyje. Net jei vienuolės nekalbėjo prancūziškai ir Joana nesuprato ispaniškai, Karmelyje Joana jautėsi lyg namuose, ir, vedama abatės ir nuodėmklausio, leidosi būti nuolankiai mokoma maldoje. Jos visos skatino viena kitą atsiverti Dievo malonei ir mokytis ne technikos, o ryšio, vidinio gyvenimo, kuris leistų atsiverti abipusei meilei – Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą iš meilės, ir mes tegalime maldoje taip pat atsakyti: „Aš tave irgi myliu.“ Dievas yra mūsų egzistencijos pradininkas, tas, kuris pirmas įsimylėjo. Tiek vyrai, tiek moterys savo prigimtimi pajėgūs identifikuotis su Jėzumi ir įgyvendinti dievišką santuoką, kuriai yra pakviesti – žmogaus ir Dievo meilės šokiui.
Joanos ir de Sales draugystė peraugo į brandų dvasinį dialogą, kas vėliau buvo įvardinta kaip salezietiškas dvasingumas. Apie 1609 metus Joana pajuto, kad jos vaikai pakankamai dideli, kad ji galėtų skirti visą gyvenimą Dievui, tačiau ją kėlė nerimą planai dėl savo šeimos ateities. Jos artimiausi planai buvo ištekinti savo vyriausiąją dukrą už Francis de Sales brolio. Pora susituokė 1609 m. Jauniausioji Joanos dukra, gimusi kelios dienos prieš tėvo mirtį, pati mirė 1610 m. Ši jauniausios dukters netektis ypač paskatino Joaną sukti religinio gyvenimo link. Susimokėjusi skolas, Joana su viena dukterų persikėlė į Annecy visam laikui. Joana siekė susidraugauti su neturtingomis moterimis, suburti jas. Joana de Chantal ne tik kad neatsisakė savo žemiškų motinos pareigų, bet priėmė jas kaip dovaną ir rėmė jomis savo krikščionišką mąstymą, tiek žmogiškas tiek dieviškas pradai susipynė tarpusavyje jos gyvenime, sudarydami salezietiško pašaukimo esmę. Tapti visiškai žmogiškam – tai reiškia panaudoti visus gautus išteklius, mylėti viską apimančia meile iš širdies, taip suprantant, kad dieviška ir žmogiška tikrovė yra panašios.
Joanos sūnui tuo metu buvo tik keturiolika, jo išsilavinimą Joana patikėjo savo tėvui, Burgundijos parlamento vadovui, ir savo broliui, ėjusiam Bourges arkivyskupo pareigas. Berniukas, būdamas iš prigimties labai temperamentingas ir nepatenkintas tokiu motinos sprendimu, užblokavo Joanos išėjimą iš namų, griūdamas ant grindų ir skersai slenksčio. Tai buvo klaikus momentas tiek mamai, tiek sūnui: viena yra pašvęsti save Dievui ir visai kas kita – palikti savo vaikus. Joana suprato, kad jos išėjimas priverstų sūnų puikiose rankose pasiruošti suaugusio jauno žmogaus gyvenimui – tarnauti savo šaliai ir karaliui. Joana peržengė kūkčiojančio sūnaus kojas ir negrįžtamai paliko „pasaulį“.
Vizitiečių vienuolynas
Institutas, kurį 1610 m. kartu su Pranciškumi Saleziečiu įkūrė Joana, vadinosi vizitiečių vienuolynu. Pavadinimas kilo, prisiminus grynai moterišką sceną iš Evangelijos – Marija lankosi pas savo giminaitę Elžbietą, kuri laukiasi kūdikio.
„Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 39–56). Tai paslaptimi apgaubta scena, kurios liturginę šventę ypač išplatino XIII a. pranciškonai. Lankymasis pas ligonius ir neturtinguosius sustiprinant juos malda bei Dievo garbinimu tapo viena pagrindinių vizitiečių misijų. Pranciškus Salezietis šioje lankymo scenoje įžvelgė daug paslapčių ir nutiesė tam tikrą dvasinę trajektoriją būsimam institutui: Marija lanko savo pusseserę Elžbietą ne tiek dėl reikalingos praktinės pagalbos, kiek dėl moralinės paramos, kad sustiprintų Elžbietos tikėjimą situacijoje, kuri, pasaulio akimis žiūrint, buvo neįtikėtina (Elžbieta jau buvo nejauna)... Marija taip pat buvo nėščia tuo metu, ir jos lankymasis virto į abiejų moterų garbinimą ir adoraciją, išreikštą Elžbietos šūkiu ir Marijos Magnificat. Laikas, kurį moterys praleido kartu, buvo maldos ir abipusio patarnavimo laikas, nusilenkiant paslapčiai ir Dievo pajautimui. Pavadinimas „Vizitietės“ atspindi pagrindinius salezietiškojo dvasingumo principus: maldą Dievo akivaizdoje, skubią ir kuklią pagalbą, slaptą Kristaus buvimą ir Marijos, kaip Dievo motinos, garbinimą.
Nuo pat vienuolyno įsikūrimo pradžios, vizitietės paliko savo „ledi“ titulus ir kreipdavosi viena į kitą kaip seserys. Joana tapo pirmąja vienuolyno vyresniąja. Seserys lankė miesto neturtinguosius ir ligonius, tuo tarpu vyskupas gelbėjo joms ieškodamas didesnių namų augančiai bendruomenei, kuriuose seserys gyveno iki pat Prancūzijos revoliucijos. Vizitiečių bendruomenės ir tarnystės pobūdis buvo labai paprastas: pasiūlyti galimybę moterims, kurios dėl amžiaus, prastos sveikatos ir šeimyninių įsipareigojimų (našlės) nebūtų priimtos į kokį kitą klauzūrinį vienuolyną, leisti joms „atsiskirti nuo pasaulio ir švelniai atsidėti tobulai Dievo meilei“. Pranciškus Salezietis įvardino du pagrindinius principus, kuriuos įgyvendino vizitiečių vienuolynas – kontempliacija ir malda bei tarnystė neturtingoms ir sergančioms moterims. Tarnystė neturtingosioms buvo būdas, kaip įgyvendinti meilę Dievui ir artimui. Annecy, kuriame XVII a. pradžioje buvo 4500 gyventojų, buvo miestas be ligoninės. Rūpinimasis miestiečių sveikata priklausė vien nuo krikščioniško dosnumo, tad vyskupas džiaugėsi, turėdamas vizitietes pagalbininkes. Tai reiškė, kad vienuolės nesilaikys griežtos klauzūros, tačiau paprastu tarnavimu pasieks kitas bėdų ištiktas moteris.
Kita vizitiečių tarnystės sritis buvo mergaičių ir moterų švietimas, jos rinkdavo mergaites iš miesto į katekizmo kursus, lavindavo jas ne tik kultūriškai, bet ir religiškai. Joana de Chantal puikiai suderino motinišką seserų globą, praktiškumą materialiniuose dalykuose ir dvasinį vadovavimą neturtingiesiems. Tačiau tokia moterų organizacija, galima sakyti, su nepriklausoma tarnyste, buvo neregėtas dalykas to meto Prancūzijoje, Liono arkivyskupas jokiu būdu neleido vizitietėms užsiimti veikla kaip ligonių lankymas už vienuolyno ribų, tad vizitietės vis labiau įgavo griežto klauzūrinio vienuolyno formą. Pranciškus Salezietis labai palaikė ir skatino Joaną de Chantal imtis lyderystės vienuolynui, vadovauti jam ne tik kaip administratorė, bet ir dvasinė bendruomenės vadovė. Iki Pranciškaus Saleziečio mirties 1622 m. buvo įkurta 13 vizitiečių vienuolynų, Joana de Chantal įkūrė dar 74. Iki Prancūzijos revoliucijos 1789 m. vizitietės buvo didžiausia moterų vienuolija Bažnyčioje, su 167 vienuolynais 12 Europos šalių ir artimuosiuose Rytuose. 2012 m. veikė 2002 vizitiečių vienuolių.
Salezietiška lyderystė
Joana de Chantal nuo pat vienuolyno įkūrimo pradžios tapo pirmąja priore. Ieškoti Dievo valios kukliai prisiimant atsakomybę ir pasikliaujant Jėzumi buvo jos lyderystės pagrindinis bruožas. Jos dvasios draugas Pranciškus Salezietis ragindavo nebijoti ir pasikliauti Dievu. Tik su juo viskas įmanoma ir kryžius tampa lengvas. Tiek netekties minutę, tiek begalybės reikalų ir rūpesčių sūkury Joana de Chantal kreipdavosi į Dievą. Ji kiekvieną kruopščiai suplanuotą dieną pavesdavo Dievui, kviesdavo jį laiminti visa, ką ji darė. Savo nesėkmes ir „dykumas“ ji pavesdavo Kūrėjui. Ji tikėjo kiekvieno vienuolyno svečio potencialu, neatstumdavo lankytojų. Dievas, jos supratimu, ieško žmogaus, bendrystės su juo, ir niekas nepralenks Dievo jo dosnumu. Joana de Chantal ugdė dorybes: kantrybę, švelnumą, skaistumą, ramybę ir vienybę. Kvietė seseris bendrauti „iš širdies į širdį“, konfliktus sprendžiant priimant kito žmogaus skirtingumą, dalinantis savo tikėjimu, vizija. Skatino suteikti kitiems dar vieną šansą, leisti(s) būti perkeičiamam santykio, pasitikėti, net jei tai padaro tave pažeidžiamą. Žmogus, nuo kurio atsitvėrei siena, gali būti tas, kurio ilgiesi. Šventumą Joana de Chantal suprato kaip skatinimą ieškoti Dievo. Tai labai optimistiškas vadovavimo būdas, įkvepiantis pagarbai ir leidžiantis būti savimi, nuoširdžiam sau. Tai irgi yra pasirinkimas – būti nuoširdžiam. Skatino rinktis giedrumą, tik tokie žmonės patraukia Dievo link, pilni giedros, kylančios iš dėkingumo ir dvasios.
Istorinis kontekstas
XVII a. pradžioje krikščionišką Europą (taip pat ir Rytų Prancūziją bei Savojos kunigaikštystę) purtė pokyčiai: karalius kariavo prieš princą, imperatorius prieš popiežių, valstietis prieš feodalą, moksliniai Koperniko ir Galilėjaus atradimai perkonstravo vakarietišką mąstymą, kaip ir filosofinės Montaigne, Ronsard idėjos. Krikščionišką mąstymą stipriai kritikavo Liuteris ir Kalvinas, jie drebino ne tik mąstymą, bet visą visuomenės pagrindą. Naujai reformuota Romos katalikų bendruomenė pagimdė tokius šventuosius kaip I. Loyola, A. Merici, Teresė Avilietė, Šv. Kryžiaus Jonas, F. Neri. Šiuo laikotarpiu susijungė viduramžiškas ir modernus požiūris. Tai laikas, pažymėtas smurtaujančios religinės netolerancijos, karų. Tokiame pasaulyje gimė Pranciškus Salezietis (Savojos kunigaikštystė) ir Joana de Chantal (Prancūzija) – abu aukštuomenės pagal titulą, diplomatų, teisininkų palikuonys.
Tiek Joana de Chantal, tiek Pranciškus Salezietis patyrė tamsiųjų naktų laikotarpį savo gyvenimuose. Gyvendamas ir besimokydamas Paryžiuje 1586–1587 m., Pranciškus Salezietis išgyveno dvasinę krizę, kuri galiausiai vedė jį religinių įžvalgų link, formavusių jo likusį gyvenimą ir kūrybą. Jis labai ryškiai ir emocingai suvokė, kad yra iš esmės priklausomas nuo Dievo, kurį taip mylėjo. Nuo tada, kai išsilaisvino iš baimės būti pasmerktam, jis pasijuto laisvas mylėti ir švęsti gyvenimą. Jis suprato, kad ir ką atneštų ateitis, jis buvo laisvas išreikšti savo visą mylinčiojo potencialą dabarties momentu. Bestudijuodamas Tomą Akvinietį ir Augustiną, Pranciškus Salezietis suprato esąs laisvas rinktis – mylėti arba ne. Tai reiškia turėti galimybę, laisvę kiekvieną žmogiškosios būties momentą. Be to, dieviškoji meilė yra didesnė už žmogiškuosius pasirinkimus. Šie du principai – žmogiškosios laisvės rinktis ir dieviškojo meilės plano žmogui egzistavimo – yra pagrindiniai salezietiško dvasingumo principai. Studijuodamas Italijoje, Pranciškus Salezietis pažindinosi su mintimi, jog žmogaus siela ilgisi grožio ir gėrio, o šio ilgesio priežastis yra pats grožio ir gėrio šaltinis – Dievas. Kontempliuodami kūrinius, atspindinčius grožį, kontempliuojame patį Dievą. Pranciškus Salezietis iš naujo perskaitė Saliamono Giesmių giesmę – kaip Dievo meilės dainą žmonijai: „Tepabučiuoja jis mane savo burnos pabučiavimu, nes tavo meilė yra geriau už vyną“.
Beatifikacija ir palikimas
Joana de Chantal mirė 1641 m. seserų apsuptyje ir įkūrusi 86 vizitiečių vienuolynus. Jos beatifikacijos procesas pradėtas 1718 m., 1767 m. popiežius Benediktas XIV Joaną de Chantal paskelbia šventąja. Rugpjūčio 12-oji paskelbiama Šv. Joanos de Chantal švente. Jos urna su palaikais kartu su Pranciškaus Saleziečio karstu saugoma Šv. Apsilankymo bazilikoje Annecy (Prancūzija). Vizitietės (Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ordinas – Ordo de Visitatione B. Mariae V.) Vilniuje įsikūrė 1729 m., gyvavo iki pat sukilimo 1863 m. Vilniuje vizitietės mokė mergaites. Po sukilimo panaikinus vienuolyną, vienuolės, nuncijaus prašymu, buvo išleistos į Prancūziją. Vienintelis vizitiečių vienuolynas buvo įsikūręs kalvotame priemiestyje, už miesto sienos. Jame paprastai gyveno iki keliolikos seserų. Vizitietės turėjo žemės valdų, lėšas taip pat papildydavo stojančiųjų į vienuolyną kraičiai. Nuo pat įkūrimo iki 1843 m. vienuolės išlaikė pavyzdinį pensioną, kuriame kasmet buvo auklėjama apie 40 mergaičių. 1798–1837 metais dvylikos mergaičių išlaikymui vienuolės kasmet gaudavo po 3000 sidabro rublių paramą iš caro Pavlo I. 1717 m. pastatyta laikina mūrinė koplyčia, kurioje vyko pamaldos, kol buvo baigta statyti 1729 m. pradėta Jėzaus Širdies bažnyčia. Statybą, vykdytą pagal architekto Juozapo Polos projektą, finansavo pačios vienuolės ir vyskupas K. Bžostovskis. 1756 m. rugpjūčio 26 d. bažnyčia konsekruota. 1919 m. vienuolynas vėl grąžintas vizitietėms, kurios čia gyveno iki 1948 m. Seserys dirbo pradinėje mokykloje, internate. 1940 m. atstatyti rokoko stiliaus altoriai. Po Antrojo pasaulinio karo pastatuose įrengtas kalėjimas. Pakeistas bažnyčios interjeras, pertvarkytas vienuolyno namų planas.
Vizitiečių įkūrėjos šv. Joanos de Chantal misija tebesitęsia ir toliau. Jos gyvenimas ir pavyzdys rodo, kaip Dievas neatšaukiamai myli kiekvieną, kviečia vidinei laisvei ir atsakingiems pasirinkimams toje dabartyje, kurioje gyvename. Pašaukimas, kurio ilgesį Dievas įdėjo į Joanos širdį, išsipildė pamažu ir parodė, kad abipusiškumas bendraujant su Dievu taip pat subrandina bendrumą, draugystę su kitais aplinkiniais.
Autorė Justė Šiaučiūnaitė, Mineapolis, JAV
