Maža zylelė mano rankoj, ji nejuda, ji atrodo kaip negyva – net nejaučiu mažos širdies drebėjimo.
Vienas atviras langas, o kiti uždaryti atvedė ją į nelaisvę. Staiga ji pakyla skrydžiui, trenkiasi į lango stiklą ir krinta, kaip negyva, ant grindų – vėl tokia, kokią ją radau. Kiek tokių bandymų jau buvo? Puolu atidarinėti langų ir atsargiai artinuosi prie jos, švelniai paimu ją, dabar juntu ją gyvą esant, bet ji nejuda, nors ranką pakėliau prie atviro lango ir laukiu – atrodo, ji džiaugiasi mano rankos šiluma ir atvirumu. Žvilgteli staigiai į mane, tarsi dėkodama už laisvę – ir nėra jau jos. Vienas atviras langas, o kiti uždaryti atvedė ją į nelaisvę. O mano laisvės troškulys taip dažnai randa atvirus langus, atvirus į išorę langus, kurie mane kviečia viską pažinti – žmones, gamtą, pasaulį,... viskam atsiduoti, prie visko prieiti, viskuo naudotis... Bet jeigu aš noriu be ribų viskuo naudotis, tai mane jie vis traukia į naujus ir naujus pomėgius. Ir pasijuntu, kaip toji zylė, esąs jų nelaisvėje – tie atviri langai taip vilioja mane į taip daug žadančią laisvę ir uždaro į nelaisvę – vienas atviras langas, o kiti uždaryti atvedė ją į nelaisvę. Visi atviri langai atvedė mane į nelaisvę. Bet štai randu atvirą langą į vidaus pasaulį – jis kviečia mane įsiklausyti į save patį, į savo gilumą. Į tą patirtį, kuri yra manyje: iš vienos pusės ramybė, iš kitos prieštaravimai... manyje formuojasi žodžiai, žodžiai, kurie išreiškia mano gyvenimą, žodžiai nukreipti į TU, bet taip pat žodžiai, kurių šaknys ne manyje – atrodo, lyg kas manyje kalbėtų su manimi. Aš klausaus tų žodžių tarsi ne ausimis, o širdimi; klausaus kiekvieno žodžio, kol manyje įsigali ramybė, artuma, laimė; kol tie žodžiai pranyksta tyloje, ramybėje. Bet taip pat manyje yra ir „uždarytų langų“. Už jų taip tamsu – kaip belaisvis blaškaus, kaip toji zylė į stiklą daužaus – vien tik laisvės svajonės. Tamsiosios mano gelmės luošina mane, parbloškia tarsi negyvą, ir nukrintu į gerą, šiltą ranką. Toji ranka nesuspaudžia manęs, bet, pažindama ir priimama mano gyvenimo tiesą, man vėl atveria laisvės langą. Kiek tokių bandymų jau buvo? Kiek kartų aistros įtraukė mane į vis gilesnes bedugnes? Ir vis randu vieną atvirą langą, o daugelį uždarytų langų. – Ir vėl toji ranka, iš naujo pakelianti ir išleidžianti į laisvę. MYLIU TĄ RANKĄ, žinau, kad už laisvę tik jai turiu dėkoti. Po pirmo nedrąsaus žvilgsnio – susitikimas, regėjimas, artuma; Po pirmų užsikertančių žodžių – tokia meilės pilna kalba. Ir koks skausmas, kai viso to nebelieka ir atrodo, kad amžinai prarasta net rankos šiluma; ir tiesiog nepastebi, kad vėl nauja laisvės erdvė, kad dvelkia toks šviežias naujas laisvės oras.Dar nemoku pakilti į tą laisvės orą, dar glaudžiuos prie tos šiltos rankos, bet jos nebejaučia, nes į veidą pučia laisvės vėjas; dar žiūriu atgal, dar gužiuos nuo šalčio, tarsi apčiuopomis judu pirmyn, tikėdamasis prieglobsčio Dievo rankoje; įsiklausau į tokį mielą, bet dar ne visai suvokiamą balsą. O, koks mumyse degantis troškimas to mielojo TU, kurį nors kartą dvasios gilumoje pajutome. Bet Dievas dar nepalieka mūsų ten, jis siunčia mus vėl iš naujo į kelią. Tie vis nauji susitikimai ir patyrimai – tai tik nauji taškeliai TAVO paveikslo. Ir vieną dieną TU atversi paskutinį langą, ir galėsiu žiūrėti į TAVO veidą. Ir visas gyvenimas taps dialogu, MALDA.
