Mažutės Asyžiaus apylinkių koplytėlės istorija – neįtikėtina. Kuklų jos vardą „Porciunkulė“, primenantį, jog buvo pastatyta ant nedidelio žemės sklypo, šiandien mini milijonai katalikų.
Išties, prieš išpopuliarėdama, IV amžiuje pastatyta bažnytėlė buvo dedikuota Angelų Marijai ir pateko į benediktinų rankas. Nežinia kiek laiko buvusi apleista šventovė buvo viena iš trijų, kurias atstatyti ėmėsi Pranciškus, gavęs vidinį paraginimą prie Šv. Damjano kryžiaus.
Būtent čia 1209 m. jaunasis Asyžietis aiškiai suvokia savo pašaukimą ir įsteigia Mažesniųjų brolių ordiną.
Benediktinai padovanoja Pranciškui nebenaudojamą bažnytėlę ir visą tą lauką, kuriame netrukus įsikuria nauja pašvęstojo gyvenimo šeima. Būtent čia vėliau abitą iš steigėjo rankų priims Chiara di Favarone di Offreduccio. Klarisių steigėja ir būsima šventoji.
Porciunkulę visame pasaulyje išgarsinę ir šiandien minimi įvykiai nukelia mus į 1216 metus, kai, anot šaltinių, Pranciškus regėjimo metu iš paties Jėzaus rankų gauna indulgenciją, plačiai žinomą kaip Porciunkulės atlaidai, arba „Asyžiaus atleidimas“. Nuo tada jau daugiau nei 800 metų milijonai piligrimų trokšta įžengti į šią vietą, ieškodami ramybės ir susitaikymo.
Atleidimo šventė prasideda rugpjūčio 1 d. ir tęsiasi iki rugpjūčio 2-osios vakaro. Ypatinga tai, kad minėtomis dienomis Porciunkulės atlaidus galima pelnyti bet kurioje pasaulio parapijos ar pranciškonų bažnyčioje. Svarbiausias šių atlaidaų aspektas – susitaikymas su Dievu per išpažintį ir pasiryžimas keisti gyvenimą, vis labiau atsigręžiant į Evangelijos mokymą. Kasmetinė Atleidimo šventė yra Dievo beribio gailestingumo pašlovinimas. Kartu ji parodo, su kokiu įkarščiu ir uolumu Pranciškus Asyžietis rūpinosi sielų išgelbėjimu.
Drąsi naujovė
Porciunkulės indulgencija Bažnyčios istorijoje buvo pirmas atvejis, kai atlaidai suteikti veltui, kaip paprasčiausia Dangaus dovana. „Jei Liuteris būtų susipažinęs su visomis šio reikalo detalėmis, galbūt būtų švelniau kovojęs prieš indulgencijas“, – dienraščiui „Famiglia Cristiana“ teigia Perudžios universiteto Pranciškoniškųjų studijų docentas, profesorius Stefano Brufani.
Iš pradžių pavadinti „Šventosios Angelų Marijos atlaidais“, vėliau jie tapo „Asyžiaus atleidimu“, kasmet teikiama gailestingumo malone, kuri ne tik radikaliai pakeitė nusistovėjusius piligrimų kelius, bet ir pačią piligrimystės sampratą.
Beje, anot istorikų, šis svarbus teologinis, dvasinis ir ekonominis užmojis būtų galėjęs užkirsti kelią indulgencijų-bankomatų praktikai, kuri pradėjo įsigalėti XIII amžiuje, o vėliau nusmuko tiek, kad buvo kaltinama simonija, paskatino protestantiškąją Reformą ir Kontreformaciją.
Nuo pat pradžių visa tai buvo „ardomoji veikla“, nes prasidėjo nuo laikmečiui negirdėtos žinios: „Noriu visus nusiųsti į Dangų.“ Taip būtų galima apibendrinti visą Asyžiaus šventojo gailestingumo skelbimą. Šiam Dievo meilės slėpiniui skleisti jis pasitelkia išradingą taktiką. Išties „Asyžiaus alteidimas“ pradedamas skelbti neturint jokio dokumento. Nepaisant to, piligrimų srautai nesiliovė plūdę į Asyžių rugpjūčio pradžioje.
Nors pranciškonai nuodugniai ieškojo, tačiau jokio dokumento pėdsakų nerado. Tad kol kas istorikams tenka sutikti, kad iš esmės atlaidai buvo išgalvoti. Tikriausiai tai vienintelis atvejis Bažnyčios istorijoje, kai tradicijos atminimas yra sukuriamas vėliau, siekiant išsaugoti ryšį su istorine tikrove.
Tačiau tai nereiškia jokios mistifikacijos. Ypač po Pranciškaus mirties Asyžius tapo piligrimysčių centru, nes žmones traukė garsas apie būsimą šventąjį. Išminami nauji keliai, nubraižomi nauji žemėlapiai, kuriuose, nepaisant mažumo, jau pažymėta Porziuncola.
Nėra žinoma, kodėl atlaidai, ir dargi nemokami, buvo suteikti. Tačiau žinia, nors ir ji nepatvirtinta, apie popiežiaus Honorijaus III ir Asyžiečio susitikimą Asyžiaus slėnyje visus paskatino tikėti, – sukeldama nesustabdomą sniego gniūžtės efektą, – kad Pranciškus paprašė, o Honorijus suteikė kasmetinius atlaidus.
Ligi tol, norint gauti visuotinius atlaidus, reikėjo nuvykti į Jeruzalę, tai yra leistis į labai pavojingą ir brangią kelionę. „Asyžiaus atleidimas“ viską supaprastina: nereikia pinigų, nereikia ginklų, mažiau pavojų ir daugiau tikėjimo.
Tačiau reikalą reikėjo patvirtinti, nes kai kurie kardinolai Romoje ėmė kelti abejonių, nerimaudami dėl galimų iždo sunkumų, jei atlaidai ir toliau bus teikiami veltui.
Tačiau Bonifacas VIII iškart suprato, kokia strategiškai svarbi yra atlaidų tema. Jis netgi pamėgino anuliuoti ką tik išpopuliarėjusius Akvilos miesto atlaidus – „Colemaggio atleidimas“ ir, paskelbdamas pirmuosius istorijoje Jubiliejinius metus (1300), didžiąją dalį piligrimų nukreipė į Romą.
Asyžiaus vyskupas Teobaldas nežinojo, kaip atremti priekaištus dėl raštiško popiežiaus patvirtinimo neturėjimo. Tuomet 1310 m. sugalvojo surašyti dokumentą, kuriuo patvirtinama „Asyžiaus atleidimo“ „dieviškoji dovana“. Jo sukurtas tekstas – išties genialus.
Teobaldas įsivaizduoja, kad, Pranciškui atsisveikinant su Honorijumi, popiežius jam primena: „O tu, prastuoli, kurgi eini? Kokį šių atlaidų dokumenatą išsineši?“ O Pranciškus į tai: „Man užtenka Jūsų žodžio. Jeigu tai Dievo darbas, pats Dievas savąjį veikimą apreikš. Nenoriu jokio dokumento. Popierius tebus palaimintoji Mergelė Marija, notaras – Jėzus Kristus, o angelai – jo liudininkai.“
Vienu žodžiu, komentuoja profesorius Brufani, „Teobaldas išgalvojo dangiškąją kanceliariją vietoj popiežiškosios, pavesdamas atlaidus Dievo valiai ir vildamasis, kad Šventasis Sostas kažkaip nutylės, nesikiš.“
Istorija tęsiasi
Didžioji darbo dalis – atlikta, tačiau pripažinimo procesas taip niekada ir nesibaigė. Ramybės nepridėjo ir vidiniai pranciškonų šeimos neramumai, brolių ir Asyžiaus vyskupų požiūrių išsiskyrimas, miesto aukštuomenės interesų susipynimas, plėšikų susidomėjimas piligrimų srautu. Pamaitinti, apnakvydinti, o prireikus ir gydyti piligrimus buvo nelengvas uždavinys, kurį reglamentavo įvairūs draudimai, įstatai, nuorodos. Šešiasdešimt ginkluotų vyrų budėdavo atlaidų dienomis, o civiliams nešiotis ginklus buvo draudžiama.
Amžiams bėgant pamaldumas patyrė nuosmukį ir 1701 m. konventualų generalinis ministras, tėvas Vincenzo Coronelli nusprendė padaryti galą moraliniams nukrypimams, pašalindamas žonglierius ir prostitutes bei nutraukdamas praktiką bazilikos viduje vaišinti gėrimais aukštuomenės damas ir riterius.
Tačiau kaip tik tais metais, per „Atleidimo“ dienas, prasiveržė aštrus kivirčas ir Bažnyčia virto mūšio lauku, kuriame susirėmė du šimtai kardais ginkluotų riterių. Teko įsikišti karių vadovybei ir Perudžios gubernatoriui monsinjorui Giorgio Spinola. Jiems pavyko situaciją suvaldyti, nors vienas iš jų tądien galvą padėjo. Po kraujo praliejimo vyskupas norėjo išprašyti maldininkus ir pirmiausia atšventinti profanuotą bažnyčią, tačiau minia nenurimo, situacija tapo nebevaldoma. Galiausiai šventoriuje gulėjo 14 kūnų.
Asyžiaus vyskupas monsinjoras Ottavio Spaderis išleido ediktą, kuriuo nustatė sakralų mylios perimetrą, į kurį galėjo įžengti vien tikintieji. Tikrasis pamaldumas niekada nenutrūko ir „Asyžiaus atleidimas“ tapo Bažnyčios tradicijos dalimi kaip veltui dovanojamas Dievo gailestingumo darbas.
Apie tai yra rašę daugybė šventųjų, tokie kaip mistikė Angela da Foligno, didysis pamokslininkas Bernardino da Siena, kardinolas Roberto Bellarmino.
Paulius VI prieš gerą pusšimtį metų savo apaštaliniame laiške „Sacrosancta Portiunculae ecclesia“ maldingą kelionę į Asyžių pavadino kvietimu į asmeninį atsivertimą, aktualų ir posusirinkiminei Bažnyčiai. Popiežiaus Pranciškaus piligrimystė į Porciunkulės atlaidus 2013 m. rugpjūtį užantspaudavo šią ilgą, bet nenutrūkstančią istoriją.
Kuo atlaidai svarbūs?
Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma (Plg. KBK 1472, 1478 ir kt.):
Nuodėmės padariniai yra dvejopi. Mirtinąja nuodėme bendrystė su Dievu nutraukiama, todėl esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi atitaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas išskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos savotišku Dievo kerštu iš išorės, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali taip išskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikės atlikti jokios bausmės.
Atlaidai gaunami per Bažnyčią (…) užtaria krikščionį ir atveria jam Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą.
Krikščionis (…) turi stengtis gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“.
Pagal „Famiglia cristiana“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė
