Biografija
L. Virbalas SJ gimė 1961 m. liepos 6 d. Biržuose 1979 m. baigė Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą, dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1981–1983 m. atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. 1983 m. stojo į Kauno kunigų seminariją, bet dėl sovietinės valdžios trukdymo nepriimtas. Daugiau kaip dvejus metus Linkmenyse (Ignalinos rajonas) dirbo zakristijonu, pogrindinėje kunigų seminarijoje studijavo filosofiją bei teologiją. 1986 m. buvo priimtas į Kunigų seminariją; 1989 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. 1991 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu, išvyko į Romą studijuoti dvasingumo teologijos. 1994 m. baigė teologijos licenciato studijas, dirbo jėzuitų naujokų vadovo padėjėju Austrijoje. 1995–1997 m. Kauno jėzuitų namų vyresnysis ir Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius; dėstė Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1997 m. Salamankoje (Ispanija) atliko baigiamąją jėzuitų ugdymo programą. 2003 m. davė galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje.
1998–2005 ir 2008–2010 m. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius. 1998–2005 m. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėstė dvasingumo teologiją. 2005–2008 m. Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas. Leidinio „Bažnyčios žinios“ redakcinės komisijos, Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys. Nuo 2010 m. Popiežiškosios rusų kolegijos Romoje rektorius. 2013 m. birželio 6 d. Jo šventenybė popiežius Pranciškus priėmė vyskupo Jono Kaunecko atsistatydinimą iš Panevėžio vyskupo ordinaro pareigų ir šioms pareigoms paskyrė tėvą L. Virbalą. Vyskupo nominato L. Virbalo šventimai vyko 2013 m. rugpjūčio 8 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Šventimams vadovavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, koncelebravo visi Lietuvos vyskupai.
2015 m. birželio 11 d. Popiežius Pranciškus paskyrė L. Virbalą Kauno arkivyskupu. Arkivyskupo L. Virbalo SJ ingresas į Kauno arkikatedrą vyko 2015 m. liepos 11 d., tačiau 2019 m. kovo 1 d. atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų dėl sveikatos problemų.
2014–2019 ėjo LVK vicepirmininko ir Liturgijos komisijos pirmininko, o 2015–2017 – ir Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininko pareigas.
2005 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Nuo 2019 m. kovo 1 d. – Kauno arkivyskupas emeritas.
Be gimtosios lietuvių, dar moka italų, ispanų, rusų ir vokiečių kalbas. Yra išvertęs ir parengęs keletą knygų, bendradarbiauja katalikiškoje žiniasklaidoje. Ne kartą lydėjo piligrimus kelionėse į Šventąją Žemę. 2015 m. išleido knygą „Šventoji žemė. Piligrimo vadovas“ („Aidai“).
Interviu
– Priklausote Jėzaus draugijai – kaip asmeniškai suprantate jėzuito misiją ir kaip sekėsi ją derinti su vyskupyste?
– Būnant vyskupu yra vyskupijos, o ne vienuolijos užduotys ir darbai, tad lieka vienuolinė patirtis ir svarbiausia – dvasinis gyvenimas. Žinoma, ir broliai, su kuriais sieja bičiulystės ryšiai, bet jie turi savo skirtingus darbus. Bendresne prasme rūpestį padėti sieloms ir skleisti tikėjimą galima priskirti tiek vyskupo užduočiai, tiek ir vienuolinei misijai, kuri Jėzaus Draugijoje suformuota šv. Ignaco Lojolos ir jo bičiulių, tačiau veikimo būdai šiose misijose skirtingi.
– Šiemet švenčiamas jėzuitų misijos Lietuvoje jubiliejus. Koks Jums atrodo svarbiausias jėzuitų indėlis mūsų šalyje?
– Jėzuitų indėlis Lietuvoje tikrai didelis. Dažniausiai prisimenama, kad jėzuitai gerokai prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios atgimimo, įkūrė Vilniaus universitetą, buvo pirmieji vystę daugelį mokslo ir meno sričių, pradėjo puoselėti lietuvių kalbą ir kt. Tarpukariu vėl atsikūrę, Jėzaus Draugijos nariai buvo aktyvūs Bažnyčios Lietuvoje gyvenime, Kauno gimnazijoje išugdė nemažą būrį ryškių asmenybių. Tą darbą tęsia ir dabar. Tačiau svarbiausias Jėzaus draugijos indėlis šiandien, kaip ir seniau, yra pats dvasinis kelias, pagrįstas šv. Ignaco Lojolos patirtimi, dvasinėmis pratybomis. Matyti, kad Dievas aktyviai veikia pasaulyje, kad kiekvienas yra mylimas ir šaukiamas sąmoningai atsiliepti į Dievo kvietimą – džiugu ir gera. Žmogui, norinčiam gyventi pilnakraujį krikščionišką gyvenimą Bažnyčioje, ignaciškas dvasingumas duoda tvirtą pagrindą ir konkrečią pagalbą.
– Šiuo metu ilsitės užsienyje. Ką veikiate ir ką planuojate veikti grįžęs į Vilnių?
– Šis laikas skirtas poilsiui, maldai, skaitymui. Grįžęs į Lietuvą kuo aktyviau įsitrauksiu į jėzuitų bendruomenės gyvenimą. Vilniuje jėzuitai darbuojasi gimnazijoje, bažnyčiose, čia veikia įvairios maldos grupės, vyksta rekolekcijos, įvairūs susitikimai. Anksčiau esu prisidėjęs prie liturginių knygų rengimo ir leidimo, parašęs vadovą po Šventąją Žemę, tad, jei bus reikalinga, galėsiu būti naudingas ir šiose srityse. Jėzuitams būdinga ieškoti sričių, kuriose Bažnyčia dėl įvairių priežasčių dar nėra veikli. Tai panašu į tai, ką popiežius Pranciškus vadina egzistenciniais paribiais.
– Neabejoju, kad Viešpats parodys tai, kas dabar aktualiausia. Visai neseniai Jėzaus Draugija įvardino savo gyvenimo ir veiklos pirmenybes kitam dešimtmečiui. Šalia pagalbos žmonėms atrasti Jėzų Kristų ir Juo sekti, minima susitaikinimo bei teisingumo misija – keliauti kartu su atstumtaisiais ir vargstančiaisiais, taip pat užduotis Evangelijos dvasia rūpintis bendraisiais visų namais bei atsakomybė lydėti jaunus žmones. Taigi veiklos tikrai nepritrūksime.
Homilijos ištrauka
...>„Pirmieji keturi jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. spalio 28 d. Dideli atstumai, vargiai praeinami keliai, retos gyvenvietės darė šią kelionę sunkią ir pavojingą. Atvykę rado krizę patiriančią Bažnyčią ir ėmėsi visiškai naujų apaštalavimo darbų. Keliavo į jiems nepažįstamą kraštą, bet turėjo karštą tikėjimą.
Šiandien taip pat reikia keliauti. Popiežius Pranciškus ragino jaunimą ir visus pakilti nuo patogaus krikščioniško gyvenimo sofų. Pasaulis nestovi vietoje. Tiek jėzuitams, tiek kiekvienam tikinčiajam reikia ir reikės keliauti savo asmeniniame gyvenime bei kaip tikinčiųjų bendruomenei. Ši kelionė kupina vilties ir abejonių, ne visada pajėgiame pastebėti kelią rodančios Žvaigždės šviesą. Bet verta keliauti link Dievo, visada verta Jo ieškoti.<...
...> Ne vienam į Lietuvą atvykusiam jėzuitui tai buvo gyvenimo paskyrimas, pasiaukojimas su daugeliu sunkumų ar net gyvybės auka. Bet kartu jie džiaugėsi galėdami vykdyti Jėzaus Draugijos pašaukimą. Įkvėpti šv. Ignaco ir misijų apaštalo šv. Pranciškaus Ksavero, atidavė savo metus, maldas, žinias ir jėgas. Iš jų darbo išaugo kolegijos ir universitetas, bažnyčios ir misijos, žodynai ir maldų bei giesmių rinkiniai. Dar ir šiandien valgome gausius iš jų sėtų sėklų išaugusius vaisius.<...
...>Dievo valios atpažinimas, apsisprendimas – labai dažni žodžiai visų, kuriems artimas ignaciškasis dvasinio gyvenimo kelias. Jėzaus Draugija kaip Dievo valią atpažino kvietimą vykti į Lietuvą, čia ieškojo ir sprendė, kokių turėtų imtis darbų, todėl šiais metais minime ne vien šios vienuolijos įsikūrimą mūsų Tėvynėje, o švenčiame per ją vykdytą meilingąjį Dievo užmojį kviesti mus priimti Jo meilę ir gailestingumą.
Ir ateityje reikės vėl iš naujo ieškoti kelio, teisingai apsispręsti. Negrįšime į praėjusį laiką – nei jėzuitų provincija, nei mes visi. Bet Dievas duoda naują užduotį, kurią stengiamės pažinti mąstydami, ką rinktis. Keičiasi ne tik pasaulio, bet ir Bažnyčios, taip pat Jėzaus Draugijos, Lietuvos provincijos veidas. Tačiau išlieka Dievo ieškojimas, troškimas padėti Jį atrasti ir pamilti kitiems, įžvelgti, kur ir kokiu keliu Dievas veda mus į rytdieną.“
Kodėl švenčiame šventes?
<...> Dabar galėtume klausti, o kokį padrąsinantį, įkvepiantį pasakojimą švenčiant jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejų tikėtųsi išgirsti mūsų provincijos jėzuitai, bendradarbiai, mūsų mokyklų mokiniai ir alumnai, mūsų bažnyčių bendruomenių nariai ir visi, kurie kaip nors susiję su jėzuitais Lietuvoje ar išeivijoje – visi mūsų bičiuliai? Pagaliau, ar pasirengimas jubiliejui ir šventė galėtų būti proga patiems jėzuitams giliau suvokti Jėzaus Draugijos misiją ir savąją tapatybę, misijinį pašaukimą?
<...> Žvelgdami į praeities darbus galėtume klausti, ar jėzuitai ir dabar įkurtų spaustuvę ir vaistinę, rinktų pačias geriausias knygas bibliotekai, statytų pasaulinio lygio observatoriją, o jei užeitų mirtina epidemija, ar liktų savo tarnystės vietose ir ištikimai patarnautų tiems, kuriems labiausiai reikia, kaip anuomet užėjus marui ar vėliau – sovietmečiui? Ar karo nublokšti į Vakarus vėl susiorganizuotų į viceprovinciją, kurtų Jaunimo centrą Čikagoje, vyktų sielovados misijų pas lietuvius į tolimiausias pasaulio vietas, kaip į Kiniją vyko t. Andrius Rudamina, kaip į Afriką, į Indiją veržėsi t. Donatas Slapšys, į Braziliją – t. Antanas Saulaitis, kaip į Sibirą važiavo t. Petras Lygnugaris. Manau, taip, nes pernai į Pietų Afriką jau išvyko t. Vaidas Lukoševičius.
Ar jėzuitai ir šiandien gebėtų atpažinti dvasias, suvokti esamą situaciją, imtis tų būtinų darbų, kurių nesiima kiti? Ar jie ir jų mokiniai taip pat statytų spektaklius, pirktų brangius muzikos instrumentus kolegijų orkestrams, kaip darė XVII amžiuje? Peršasi atsakymas – taip, nes iki jubiliejinių metų tikimės atidaryti jėzuitams, gimnazijos mokiniams ir Lietuvos visuomenei atvirą naują biblioteką Vilniuje, vaikų darželį Šiauliuose ir įpusėti astronomines sumas kainuosiančio daugiafunkcio centro statybą Kaune, taip pat tęsti sielovadą dar bažnyčios neturinčioje parapijoje Rygoje.
<…> Manau, jie darytų visa tai ir dar daugiau, nes gyvendami tuo pačiu dvasingumu ir jo skatinami nuolat kūrybingai klaustų, ką dar daugiau, kaip dar geriau (ignaciškasis magis) galime pasitarnauti žmonėms ir Dievui.
T. Vidmantas Šimkūnas, SJ
Ištrauka iš provincijolo žodžio žurnale Laiškai bičiuliams, 2018 1 (33)
Pagal wikipedia bei bernardinai.lt ir jezuit.lt parengė
Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Nuotrauka vle.lt
