Popiežius Pranciškus savo mokyme nuolat pabrėžia brolystės temą kaip lemiamą krikščionio ir visos žmonijos gyvavimo elementą.
Atidžiau pamąsčius tampa akivaizdu, kad brolystė ir seserystė nėra natūralus būvis, greičiau ji – nuolat prieš mus iškylantis uždavinys. Ją reikia žmogaus pastangomis nuolat kurti diena iš dienos. Ji nekyla spontaniškai, nors ir yra įrašyta į ištisų generacijų genomą per gimimą iš tų pačių gimdytojų.
Prisimename Vakarų modernybės šūkį, skelbusį „laisvę, lygybę, brolybę“. Laisvę galima užtikrinti, lygybę primesti, tačiau brolystės neįmanoma įsteigti įstatymu. Ji kyla iš asmeninės solidarumo ir atsakomybės patirties. Brolystė randasi vien iš asmeninio apsisprendimo, pasiekiama per atsakomybės už aš ir tu santykį, ją reikia praktikuoti ir atnaujinti, nes nuo jos priklauso kiekvienos žmogiškos būtybės gyvenimas.
Jei gyvenama broliškai, reikia teisės ir faktinės lygybės tarp asmenų, kurie vadina save broliais ir seserimis; reikia, kad kiekvieno žmogaus asmens orumas būtų saugomas; reikia, kad būtų pripažinta toji laisvė, kuri nežeidžia kitų; reikia, kad kiekvienas rūpintųsi kitais ir puoselėtų broliškus santykius, tai yra „mylėtų kitą kaip save“ (plg. Kun 19, 18; Mk 12, 31 ir kt.).
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (JTO priimta 1948 m. gruodžio 10 d.) skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Brolystę žmogaus sąmonė supranta kaip lemiamą imperatyvą, o kartu ir kaip krikščionišką įsaką, kuris skelbia, jog brolystė pasireiškia meile kitam, o gyvą tos meilės pavyzdį davė Jėzus.
Jis daug nekalbėjo apie brolystę, tačiau konkrečiai tapo broliu tiems, kuriuos sutiko, patraukdamas į šalį skaldančius barjerus, nugriaudamas atskiriančias sienas, kurias iškėlė žmonės, dažnai pateikdami jas kaip dievišką valią (plg. Ef 2, 14). Sutikdamas tokius svetimšalius kaip šimtininkas (plg. Mt 8, 5–13; Lk 7, 1–10) ir sirofenikietė (plg. Mk 7, 24–30; Mt 15, 21–28); tokius turtingus nusidėjėlius kaip Zachiejus (plg. Lk 19, 1–10) ir Levis (plg. Mk 2, 13–14 ir par.); tokius teisiuosius kaip Natanaelis (plg. Jn 1, 45–51); prostitutės ir vieši nusidėjėliai, pas kuriuos viešėdavo ir su kuriais kartu valgydavo (plg. Mk 2, 15–17 ir kt.), jis išreiškė savo valią būti broliu visiems, teisiesiems ir neteisiesiems, tikintiems Dievą ar pagonims.
Šiuo atžvilgiu išties nepaprasta yra Paskutiniojo teismo žinia, kurią randame Evangelijoje pagal Matą (plg. Mt 25, 31–46), kurią derėtų labai atidžiai apmąstyti. Žmones, kurie ko nors stokoja ir kenčia, Jėzus pavadina „savo broliais, mažiausiais, mažutėliais“ ir atskleidžia, kad bet kuris santykis su kiekvienu iš jų lemia santykį su Juo Karalystėje: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Šie Jėzaus broliai yra ne tikintieji, krikščionys, o istorijos aukos, stokojantieji, kuriuos visos žemės ir visi laikai pažįsta kaip paskutiniuosius! Pirmiausia juos mintyje turi Jėzus, ištardamas tuos nuostabius kanoninėse Evangelijose perteiktus žodžius: „Pamatei savo brolį? Pamatei Dievą.“
Šitaip brolyste gyveno Jėzus ir tokios jos reikalavo iš savo mokinių. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Naujajame Testamente gilias šaknis yra suleidusi idėja apie krikščionių bendruomenę kaip brolystę. Petras, ant kurio Jėzus pastatė savo Bažnyčią (ekklesía: Mt 16, 18), kalbėdamas apie Bažnyčią vartoja ne šį terminą, o žodį „brolija“: „Gerbkite visus, mylėkite brolius (adelphótes – brolystė, brolija ), bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2, 17). Kviečia mylėti Bažnyčią-bendruomenę-broliją, tą broliją, kuri patiria pasaulyje tuos pačius persekiojimus kaip ir laiško adresatai (plg. 1 Pt 5, 9). Klemensas Romietis I amžiaus pabaigoje rašo Korinto bendruomenei: „Jūs kovojate dieną ir naktį už visus brolius“ (2, 4), tai yra už Bažnyčią, kuri yra brolystė.
Brolystė nėra vien įvaizdis, o Kristaus pagimdytos Bažnyčios tikrovė. Jis „nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“ (Žyd 2, 11–12). Jis yra pirmgimis daugelio brolių, iš anksto paskirtų tapti panašūs į Kristų (plg. Rom 8, 29). Savo tarnystės metu Jėzus mokinius vadino broliais ir seserimis (plg. Mk 3, 34–35 ir par.), pažadėdamas šimteriopai brolių ir seserų jį sekantiems. (plg. Mk 10, 29–30).
Gyvendama brolyste ir seseryste Bažnyčia gali vadintis naująja Jėzaus šeima, bendruomene, kurios narius sieja Tėvo, esančio Danguje, valios vykdymas.
Ši brolystė ir seserystė gali patirti kraujo ryšiu susietų brolių ir seserų nesupratimą dėl priklausymo Kristui (plg. Mt 10, 34–36; Lk 12, 51–53). Šis ryšys buvo toks stiprus, kad ankstyvosios Bažnyčios mokiniai vadino vienas kitą broliu ir seserimi (plg. Apd 1, 15–16; 15, 23; ecc.) ir svarbiausiu įsakymu laikė tarpusavio meilę. Mylėti brolius, mylėti vienam kitą, mylėti broliją, mylėti Dievo vaikus, mylėti šventuosius: tokie pasakymai, bylojantys apie krikščionių bendruomenėje gyvą meilės brolystę, buvo ir visada turėtų būti mums įprasti...
Deja, Bažnyčios kaip brolijos sąvoka po IV amžiaus išnyko. Tačiau šiandien labiau nei bet kada jaučiama būtinybė vėl sugrįžti prie brolystės ekleziologijos, kuri nurodytų, jog Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus brolių ir seserų, tad Dievo sūnų ir dukterų tauta.
Svarstant šia tema, dera užduoti sau keletą labai konkrečių klausimų. Ar pasaulyje pasklidusi Dievo Bažnyčia vis dar išlaiko brolystės bruožus, tai yra erdvę, kurioje visi esame broliai ir seserys, kiekvienas skirtingas, tačiau vienodai orus; lygus kitiems asmeninio pašaukimo ir krikšto dėka; lygus, nes dalijamės tuo, ką turime, tapdami brolių ir seserų bendryste?
Ar Dievo Bažnyčia yra brolystė, kurioje kiekvienas yra pripažįstamas, neiškeliant sienų ar kliūčių dėl etninės, kultūrinės priklausomybės ar ekonominių sąlygų? Juk broliškoji meilė yra tas krikščionių „skiriamasis bruožas“ (plg. Jn 13, 35), tas gebėjimas kurti brolystę ir bendrystę, kuris priblokštus pagonis pirmųjų krikščionių akivaizdoje versdavo sušukti: „Tik pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!“
Tačiau tebūna aišku: ši krikščionių brolystė nėra saugoma citadelės mūrų, negali būti puoselėjama vien tarp krikščionių. Jau Tertulijonas išpažino: „Mes, krikščionys, esame visų žmonių broliai dėl mums visiems bendros prigimties, kuri yra vienintelė visų mūsų motina.“
Kristaus ir pirmosios Bažnyčios praktika turi padėti mums atrasti iš naujo, kad brolystė yra ryšys, suteiktas mums visos žmonijos aušroje, ir kaip tokį dera jį nuolat pripažinti ir prisiimti kaip pirmąją atsakomybę kitiems.
Brolystė niekada negali ribotis vien religine priklausomybe; kita vertus, Evangelija liudija krikščionims, kad be brolystės jie jokiu būdu negali sietis su Jėzaus vardu, su tuo, kuris autoritetingai ir galutinai yra pareiškęs: „Jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8).
Kiek daugiau nei prieš 50 metų Vatikano II susirinkimo konstitucija Gaudium et spes teigė, kad Bažnyčia „kreipiasi nebe vien į visus Kristaus vardo išpažinėjus, bet į visus žmones... siūlo žmonijai nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją“ (n. 2 ir 3). Ar vis dar esame tuo tikri?
O Bažnyčia argi nejaučia kaip didžiausios būtinybės naujai atrasti brolystės Evangeliją, kuriai priešinasi ir daugelis tų, kurie save vadina krikščionimis ir katalikais, atmesdami, niekindami, nepriimdami kaip tik tų, kurie pirmiausia yra broliai ir seserys savo žmogiškumu?
Pagal publikaciją „Vita Pastorale”, 2019 m. kovas parengė Saulena Žiugždaitė
