1978-ųjų lapkritį susibūrę penki kunigai – Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis – įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, siekusį ginti tikinčiųjų teises, drauge ir Lietuvos žmonių teisę į laisvę. Pateikiame autentiškus jo narių pasakojimus apie sovietinę tikrovę ir joje gyvenančių laisvų žmonių pasiaukojimą Dievui ir tėvynei.
Prisimena Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas
Istoriją vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pradeda prisimindamas laikus, kai 1977 m. buvo paskirtas dirbti kunigu Telšiuose. Už keleto kilometrų nuo katedros jis buvo apgyvendintas kartu su vargonininku Alvydu Šeduikiu, kuris jaunam kunigui pasisakė vadovaujantis Telšių Eucharistijos bičiuliams. Tada vargonininkas pridūrė, jog tai – ne pasauliečių, o kunigų darbas, tad šitos veiklos imtis turėtų J. Kauneckas. Tą akimirką vyskupas prisimena šviesiai: „Apsidžiaugiau, nes vienas mano troškimų buvo dirbti su jaunimu.“
J. Kauneckas pasakojimą tęsia prisimindamas tų pačių metų atlaidus Žemaičių Kalvarijoje: tada jis stebėjosi, kodėl iš paskos į kalnus eina daugybė žmonių, tačiau kunigų – nematyti. Vyskupas prisimena A. Šeduikio atsakymą, kad, nors anksčiau kunigai eidavo su sutanomis, kalnuose vesdavo procesijas ir sakydavo pamokslus, dabar jie eina apsirengę kaip civiliai – visa tai dėl to, jog Tarybų valdžia kitaip uždraudusi. J. Kauneckas prisimena Šeduikio žodžius: „Tavo uždavinys – kartu su Eucharistijos bičiuliais tai atgaivinti.“
„Ilgai laukti nereikėjo: A. Svarinskas parūpino kryžių, pasisiuvome bene 6 vėliavas“, – liudija vyskupas. Vos po metų, per Žemaičių Kalvarijos kalnų procesiją, apie 100 jaunuolių jau pasirodė su tamsiai raudonomis sutanomis, o mergaitės – su adoruotojų rūbais. J. Kauneckas pamąsto, kad turbūt dėl tokio pamatyto vaizdo A. Svarinskas ir nusprendė jį įtraukti į komitetą.
Vyskupas emeritas prisimena ir antrąjį „kaltininką“, dėl kurio jam pavyko įstoti į TTGKK – Telšių vyskupą Antaną Vaičių: „Budėjau katedros zakristijoje. Staiga, pasibeldęs į stiklines duris, vyskupas pasikvietė mane į šventorių. Jis užsiminė, kad kurijoje yra kunigų raštų apie Švenčiausiojo išniekinimą, mokytojos atleidimą iš darbo, mat ją bažnyčioje nutvėrę. Pasakė, kad ta medžiaga tikriausiai man naudinga, – pasakoja J. Kauneckas. – Liepė ateiti į kuriją, parašyti, ko man reikia, ir nieko nesakyti, kad net balso negirdėtų – tikriausiai mus seka.“
Prisimindamas šį pokalbį, J. Kauneckas pasvarstė, jog taip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bene daugiausia medžiagos atsidūrė iš Telšių vyskupijos. „Va, kodėl mane pakvietė į TTGKK, padirbus kunigu vos metus“, – dar vieną priežastį įvardija vyskupas.
J. Kaunecko prisijungimas prie TTGKK veiklos, matyt, įrašytas Dievo planuose ne veltui: kiekvienas iš komiteto narių tapo labai svarbia kovos jėga ne tik už tikinčiųjų, bet ir už visų Lietuvos žmonių teisę į laisvę. O tą jėgą bandyta palaužti dar nuo pat komiteto veiklos pradžios, kai trys jo nariai – A. Svarinskas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis – Maskvos spaudos konferencijoje žurnalistams paskelbė ką tik susikūrusio komiteto tikslus bei pirmuosius dokumentus, o kunigų pranešimai netrukus ištransliuoti Vakarų radijo stotyse. Katalikų komiteto veiklos nugąsdinta sovietinė valdžia ir KGB bandžiusi ne tik įvairiais būdais kompromituoti – A. Svarinską ir S. Tamkevičių oficialiai įspėjusi nutraukti komiteto veiklą, antraip bus taikomos bausmės už tarybinės valdžios šmeižimą. Nepaisydami grasinimų, TTGKK nariai veiklos nenutraukė ir toliau ruošė bei siuntė dokumentus dėl tikinčiųjų diskriminavimo. Po kelerių metų pradėta baudžiamoji kampanija: 1983-iaisiais tris TTGKK narius – A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Kaunecką – nutarta patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Prisimena Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius
„Ano metų iššūkiai diktavo neginkluoto pasipriešinimo formas. Šis pasipriešinimas drąsino kunigus ir pasauliečius nesusitaikyti su pavergimu, o engėjus vertė mąstyti ir keisti politiką Bažnyčios atžvilgiu“, – savo mintimis apie tuometinę situaciją dalijasi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.
Prisimindamas savo išbandymų kelio pradžią, jis pasakoja apie dar ankstyvais kunigystės metais kilusius iššūkius: KGB pareigūnų bandymus atbaidyti nuo stojimo į kunigų seminariją, pastangas išsiųsti į tarybinę armiją. „Prieš šventimus prisistatė KGB pareigūnai, pasiūlė draugystę, savo pagalbą. Sakė, kad leis išvažiuoti į Romą studijuoti, kad su jų pagalba Kaune bus galima gauti didelę parapiją.“ Po tylos minutės arkivyskupas liudija toliau: „Manau, kad šitos saugumiečių pastangos pasukti būsimą kunigą veidmainystės keliu irgi prisidėjo prie formavimosi, prie buvimo tokiu kunigu, kokio tų metų valdžia kažin ar tikėjosi.“
S. Tamkevičius atkreipia dėmesį, kad apie tokius vargus ir engimus laisvas pasaulis beveik nežinojo, o jei ir žinojo – tylėjo. Dvasininkas prisimena ir „Katalikų Bažnyčios kroniką“, kuri, jo teigimu, buvo visiškai neatskiriama nuo komiteto veiklos: „Ir tada jaunų kunigų galvose kilo mintis, kad būtų labai gerai, jei kas nors išviešintų ir laisvas pasaulis sužinotų apie tai, kas vyksta Lietuvoje, – sakė jis. – Taigi, po šitų pamąstymų vieną gražią dieną gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.“
Prisimindamas save kaip jauną, dar lagerio sunkumų neišgyvenusį kunigą, buvęs TTGKK narys toliau dėsto mintis apie darbą su „Kronika“: „Ryžausi imtis pavojingo darbo, bet Viešpats davė drąsos, davė jėgų, davė šiek tiek išminties, kad be reikalo greitai neįkliūtume. Manau, jog tame pogrindžio darbe tikrai buvo Dievo rankos vedimas.“
Jis prisiminė, kaip tikėjosi, jog ką tik pradėta leisti „Kronika“ gyvuos vos 2–3 metus, o vėliau gali tekti keliauti ir į lagerį. Tąkart spėjimai nepasitvirtino, mat pogrindiniam leidiniui pavyko gyvuoti net septyniolika metų. Buvęs leidinio redaktorius stebisi: „Septyniolika metų, kai Lietuvoje buvo tūkstančiai etatinių saugumiečių, o kiek jie turėjo kolaborantų... Nežinau, ar mūsų Genocido centras (turimas omenyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – red. past.) yra suskaičiavęs. Ir ta visa milžiniška armija buvo pajungta, kad sunaikintų laisvą balsą, tačiau nepajėgė per septyniolika metų to padaryti. Neįsivaizduoju, kad be Dievo pagalbos tai būtų galėję būti.“
Arkivyskupas užsimena apie čekistus, kurie, nepajėgdami fiziškai sunaikinti leidinio, „pradėjo laisvame pasaulyje skleisti melą, kad kronika yra anoniminė ir visi faktai yra išgalvoti, kad visa tai, ką kronika rašo – yra melas“. Tada, kaip prisimena arkivyskupas, šitą dezinformaciją reikėjo kažkaip paneigti.
Būtent tada, 1978-aisiais, kilo mintis Lietuvoje įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, mat analogiškas komitetas tuo metu buvo įsikūręs ir Maskvoje. Toliau S. Tamkevičius pasakoja, kad buvo numatyta tokia komiteto veikla: turėtų būti leidžiami dokumentai, juose fiksuojama tų metų padėtis, persekiojimo faktai, o kiekvieną iš jų pasirašytų komiteto nariai. „Mąstėm: jei laisvą pasaulį pasieks šitie katalikų komiteto dokumentai su penkių kunigų parašais – sovietinis melas, kad Lietuvoje yra visiška religijos laisvė, bus paneigtas“, – pabrėžia jis.
Pasak arkivyskupo, jau tada buvo galima suprasti, kad pasiryžimas pradėti tokią avantiūrai prilygstančią veiklą geruoju nesibaigs. Jis pasakoja, kaip, nepaisydami rizikos, kartu su kitais komiteto nariais jie susirinkdavę vienas pas kitą, ruošdavo dokumentus ir aprašydavo tai, kas tuo metu vyko. S. Tamkevičius prisimena vieną religinių susivienijimų nuostatų dokumentą – jį po publikavimo pasirašė net per 500 kunigų bei 2 vyskupai.
Visgi tokia veikla neliko nepastebėta: „Po metų mane ir kunigą Svarinską išsikvietė Vilniuje į prokuratūrą ir perspėjo, kad jei toliau komitetas veiks, tai mums gresia 68 straipsnis, numatantis dešimties metų bausmę. Žinoma, į tą perspėjimą nereagavome ir toliau fiksavome tai, ką matėme, – dėsto jis. – Ir jie turėjo šventos kantrybės net penkerius metus. Vienas čekistas sakė, jog Stalino laikais su mumis tiek nebūtų terliojęsi. Tai jis su mumis penkerius metus terliojosi iki pat 1983-iųjų.“
Vis dėlto be suėmimų neapsieita – pirmąjį areštavo kunigą A. Svarinską. Kaip prisimena arkivyskupas, tuo metu draugų į teismo salę šiaip sau neįleisdavo, tačiau jis ir kunigas J. Kauneckas bendražygio nuosprendžio skaitymo metu buvo įleisti. Tąkart nuojauta neapgavo – tame pačiame nuosprendyje buvo paskelbta, kad S. Tamkevičiui iškeliama baudžiamoji byla ir iš TSRS Aukščiausiojo Teismo salės jis išvežtas tiesiai į saugumo kalėjimą. Dvasininkas prisimena sunkią akimirką: „Ir kalendorių plėšiau mašinoj, nes žinojau, kad kai būsiu nuvežtas ten, į kalėjimą, tai nebus kada išplėšyti adresų ir telefonų.“
TTGKK narys tęsia liudijimą apie nelengvą pusmetį kalėjime: „Mano laikais fizinės prievartos nebuvo, bet daugybė tardymų – po keturias, po šešias, po septynias valandas – gerokai išbalansuodavo. Kai baigėsi tardymas, mano tardytojas Urbonas pasakė tokį gerą komplimentą – jog mano protokolai tušti. Dėkoju Dievui, kad per ilgas tardymo valandas niekam nepadariau blogo, nepasakiau ko nors tokio, kas galėtų kompromituoti vieną ar kitą asmenį.“ Vis dėlto, Aukščiausiojo Teismo sprendimu, S. Tamkevičiui buvo skirta 10 bausmės metų – 6 griežto režimo ir 4 tremties.
Be viso to, dvasininkas užsimena apie Permės kalėjime patirtą psichologinį spaudimą, kai tris paras jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Tris dienas nuo ryto iki vakaro jis pasakojo savo nutikimus, kaip kažką nudūrė, pasmaugė.“ Pasak arkivyskupo, tik trečią dieną paaiškėjo, kodėl jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Mane nusivedė į kabinetą ir vėl pradėjo verbuoti, kad būčiau kolaborantas. Įsivaizduokite: davė 10 metų, atvežė į Uralą ir dar čia nori suluošinti, kad būtum veidmainis. Man sakė: jeigu draugausim – tau lageryje bus gerai. Sakiau, kai grįšiu po bausmės, vis tiek planuoju eiti kunigo pareigas, o kunigas negali būti veidmainis.“
Po metų gyvenimo griežto režimo sąlygomis S. Tamkevičius buvo atvežtas į Vilnių. Čia jį bandyta įkalbėti parašyti malonės prašymą. Nepavykus palaužti, jis vėl išvežtas į Mordoviją, po jos – į Uralą, o galiausiai – į Sibirą. Jis prisiminė, kaip 1988-aisiais Lietuvoje jau vyko Sąjūdis, o vienas pareigūnas Sibire perpykęs net dantimis sugriežė ir pasakė: „Jūsų tiems litovcams sajūdiečiams Sibire užteks ir vietos, ir darbo.“
Ilgametis „Kronikos“ redaktorius ironiškai prisimena, jog po kelių mėnesių tas pats pareigūnas jam parašė pažymą – TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas panaikino likusią bausmę, o po kelių dienų jis jau galėjęs sugrįžti į Vilnių. Čia jį draugai geležinkelio stotyje pasitiko jau su trispalvėmis. „Tai buvo geri kovos metai, geri kryžiaus nešimo metai. Buvo visiškai aišku, ką tikiu, ko noriu, už ką kovojau. Buvo visiškai, visiškai aišku, – sakė jis, – Kai pradėjo eiti „Kronika“, kai kūrėsi komitetas, mes tikrai neturėjome suvokimo, kad ten po 10–12 metų plevėsuos trispalvės, kad sugrius Sovietų Sąjunga. Galvojome – gal po 50, gal po kažkiek metų... Bet reikėjo kažką daryti, kad nebūtume pavergti, kad neprarastume savo tapatybės.“
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo liudijimą baigia tokiais žodžiais: „Labai norėtųsi palinkėti Lietuvai, kad būtų tokių žmonių, koks buvo A. Svarinskas, J. Zdebskis (...), kurie nepalūžo, kurie aiškiai žinojo, kas yra kas.“
