Teologijos ir filosofijos profesoriaus LAWRENCE‘S FEINGOLDO paskaitos „The Prayer of Israel and the Prayer of the Church“ (liet. Izraelio ir Bažnyčios malda) ištrauka.
Melsdamiesi siekiame intymiai bendrauti su Dievu į Jį keldami savo širdį ir protą. Malda primena artimą pokalbį, bendrystę tarp dviejų draugų – tarp sielos ir Dievo. Turime rasti laiko, kad galėtume pabūti vieni su Tuo, kuris mus myli.
Krikščionių ir pagonių maldos skirtumai
Krikščionių ar žydų malda esmingai skiriasi nuo apreiškimo negavusių kultūrų maldų. Pagonys meldžiasi nežinomam Dievui, kuris lieka pasislėpęs už kūrinijos. Tai panašu į našlaičių maldą. Našlaitis žino, kad kažkur turi tėvą ir motiną, tačiau jų nepažįsta ir dėl to nežino, kaip į juos kreiptis. Kadangi pagonims nepažįstamas asmeninis Dievas, jų maldose praktiškai visada prarandamas santykis, neišvengiama nukrypimų.
Politeistinėse religijose skirtingi dievai paprastai atsiliepia į skirtingus žmogaus poreikius. Siekdamas kokio nors laikino gėrio, žmogus malda kreipiasi į Dievą, kuris tą sritį kuruoja. Pavyzdžiui, prieš išjodami kariauti romėnai karo dievą Marsą melsdavo sėkmės mūšyje. Koks žmogaus ir Dievo santykis politeizme? Tai nauda paremti mainai, kuriuose svarbiausias žmogus, o Dievo veikimas padalijamas į žmogaus poreikių sritis. Politeizme nėra Dievo, kuris pareikalautų visos žmogaus širdies.
Kitas maldos iškreipimo būdas dažniausiai pasitaiko panteistinėse religijose, kuriose visa tikrovė yra dievas. Jei visa yra dievas, tai ir aš pats esu dievas. Tiesa, mano tapatumas dievui yra paslėptas po individualybės iliuzija, kurią reikia įveikti. Tokioje perspektyvoje malda nėra dialogas. Jei maldos esmė yra artimas sielos ir Dievo pokalbis, o aš laikausi požiūrio, kad visa tikrovė ir aš pats esu dievas – malda nebebus dialogas. Tokiu atveju geriausia malda būtų visiška tyla ar į ją vedantis monologas. Malda, kaip kūrinio ir kūrėjo meilės išraiška, galiausiai išnyksta. Panteistinių religijų malda yra visiška krikščioniškos maldos priešingybė.
Mylėti Dievą – tai dovanoti visą savo širdį
Actekai, norėdami pamaloninti Saulės dievą, aukodavo išplėštą žmogaus širdį. Viena didžiausių Dievo dovanų Izraeliui buvo suteikta galimybė Jam melstis kaip sūnums Tėvui. Dievas Izraeliui atskleidžia Savo Veidą, pasirodo kaip mylintis Dievas, kuris trokšta, kad žmogus laisva valia Jam dovanotų savo širdį. Vietoje stabų gausybės Senajame Testamente vienatinis Dievas apsireiškia kviesdamas save dovanoti Kūrėjui: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6–4).
Dieviškoji dorybė meilė (caritas) įmanoma tik monoteizme. Dažniausiai galvojame, kad meilė – tai gerų darbų darymas aplinkiniams. Bet caritas meilė pirmiausia yra draugystė su Dievu, tik po to – meilė artimui. Tik atpažinę, kad Dievas yra vienas, sugebame Jam dovanoti visą savo širdį. Kai išmokstame teisingai mylėti Dievą išmokstame nesudievindami mylėti ir šalia esančius Jo kūrinius. Apreiškimu atskleidžiama, kad Dievo vienatiškumas ir pareiga Jį mylėti visada eina kartu. Tik Vienatinis Dievas gali pareikalauti visos žmogaus širdies. Jis yra visų palaiminimų šaltinis, Jis yra vienintelis galutinis žmogaus tikslas, Jis yra vienas begalinis meilės šaltinis ir todėl nusipelno būti labiausiai mylimas.
Malda turi tris būtinas sąlygas – tikėjimą, viltį ir meilę. Juk neįmanoma melstis tam, ko netikime esant, o jei nesiviltume, kad Dievas myli ir atlygina tiems, kurie Jo ieško – Jo neieškotume ir nesišauktume. Galiausiai – malda kyla iš meilės, nes artimas dalinimasis ir bendravimas su Dievu neįmanomas, jei šis santykis nėra persmelktas asmeniniu meilės ryšiu. Kadangi Dievas žengė pirmą žingsnį apreikšdamas begalinę meilę žmogui Izraelio istorijoje ir Kristaus įsikūnijime bei kančioje, galime kreiptis į jį kaip į Tėvą, draugą. Viena vertus, kuo didesnis tikėjimas, viltis ir meilė – tuo tobulesnė malda, kita vertus, tik melsdamiesi galime išsaugoti šias tris dorybes.
Dievui šlovę teikiame net ir Jo ko nors prašydami
Tiek žydų, tiek katalikų tradicija vienodai atpažįsta keturias esmines maldos paskirtis: garbinimą, padėką, prašymą ir ypač – nuodėmių išpažinimą, atgailavimą ir aukojimą siekiant jas išpirkti. Šios keturios maldos funkcijos mus „suriša“ su Dievu, o tai ir yra religijos esmė. Pats žodis religija yra kildinamas iš lotyniško žodžio (re)ligare– (iš naujo) surišti.
Mūsų pirmutinė pareiga yra garbinti Dievą dėl Jo didybės ir šventumo. Angelai amžiais nepaliauja garbinti Dievą danguje. Garbindami Dievą žemėje prisisėdame prie angelų ir iš anksto ragaujame amžinybę. Kaip pavyzdį Senajame Testamente randame pranašo Izaijo viziją – jis regėjo Dievo sostą, kurį supo serafimai ir šaukė: „Šventas, šventas, šventas yra galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (Iz, 6).
Kita mūsų pareiga – dėkoti Dievui už mums duotas dovanas: už kūriniją ir už jos pašventinimą; už tai, kad sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą ir tai, kad savo malone atkūrė mus po nuopuolio. Taip pat dėkoti už dieviškąjį įstatymą – tai vienas dalykų, kurių šiuolaikiniai krikščionys galėtų pasimokyti iš judaizmo tradicijos. Daugelyje psalmių randame padėką Dievui būtent už įstatymo dovaną. Paprastai mums trūksta supratimo, kad Dievo įstatymas yra didi dovana – esame linkę jį matyti kaip laisvės ribojimą. Senajame Testamente apsčiai dėkojama Dievui būtent už Toros (Penkiaknygės, kuri žydams yra pagrindinė Dievo įstatymo knyga) dovaną. Įstatymo dėka Izraelis tapo išskirtinis – jis pažino tikrąjį Dievą, įstatymas atskleidė jo valią, kuomet aplinkinės tautos garbino stabus. 119 psalmė – tai 176 eilučių padėka Dievui už įstatymą.
Kad geriau suprastume, kaip tinkamai dėkoti Dievui, žvilgtelėsime į judėjų Paschos liturgijos maldą, vadinama Dayenu (hebr. to būtų buvę gana), kuri peržvelgia visą Izraelio išvedimo iš Egipto istoriją. Po kiekvienos Dievo duotos malonės priduriama – vien jos būtų pakakę, kad garbintume Viešpatį visą amžinybę, o jis vis vien padarė daug daugiau. Žydai meldžiasi maždaug taip: „Jei Dievas mums būtų davęs manos iš dangaus, bet neįsteigęs šabo, to būtų buvę gana. Jei būtų įsteigęs šabą, bet nenuvedęs prie Siono, to būtų buvę gana. Jei būtų nuvedęs mus prie Siono kalno, bet nedavęs Toros, to būtų buvę gana, kad garbintume Dievą per amžius.“ Krikščionys galėtų tęsti šią maldą ta pačia dvasia, juk gavome dar didesnes dovanas. Galėtume sakyti: „Jei Dievas būtų tik įsikūnijęs, bet už mus nenumiręs ant kryžiaus, to būtų buvę gana. Jei būtų numiręs ant kryžiaus, bet neatsiuntęs Šventosios Dvasios, to būtų buvę gana. Jei būtų atsiuntęs Šventąją Dvasią, bet nepalikęs Eucharistijos, to būtų buvę gana, kad garbintume Dievą per amžius.“ Kokie dėkingi turime būti Dievui už šiuos dalykus kartu. Padėkos malda ir garbinimas yra artimai susiję – dėkojame Dievui už dovanas, kurios atskleidžia Jį patį – Jo didybę, šlovę, gailestingumą ir meilę.
Trečioji maldos paskirtis yra prašymas. Nors gali atrodyti keistai, bet Dievui šlovę teikiame net Jo prašydami rūpintis mūsų poreikiais. Kartais atrodo, jog prašydami sveikatos, maisto, darbo, kt. koncentruojamės į save pačius, o ne į Dievą, tačiau iš tikrųjų prašymas liudija mūsų priklausymą nuo Dievo ir Jo meilės. Kai atsisakome prašyti pagalbos iš ją galinčio suteikti žmogaus, šis gali pagrįstai įsižeisti. Dažnai esame pernelyg išdidūs paprašyti, tai galioja ir santykiui su Dievu. „Dieve, ateik manęs gelbėti! Viešpatie, skubėk man padėti!“ – meldžiame Valandų liturgijos pradžioje. Senajame Testamente, ypač psalmėse apstu prašymo maldų: „Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie! Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui“ (130 psalmė).
Melsdamiesi išpažįstame nuodėmes ir siekiame permaldauti Dievą atnašaudami auką. Dovydo psalmėse randame nuostabių atgailos maldų: „Tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios.“ Visgi Mozės įstatymas nurodo aukoti gyvulius: šventykloje būdavo skerdžiamas Paschos avinėlis, ožkos, jaučiai. Senojo Testamento aukos buvo Kristaus aukos provaizdis. Jos nurodė į tobulą, vienintelę už nuodėmes permaldauti galinčią auką – žmogumi tapusio Dievo mirtį. Šiais laikais auką atnašauja išimtinai krikščionys, švęsdami Eucharistiją. Žydų aukojimas sustojo 70 m. po Kr., kai romėnai sugriovė šventyklą – pagal Mozės įstatymą aukoti galima buvo tik joje.
Pareiga melstis įrašyta mūsų prigimtyje
Malda yra universalus reiškinys. Kiekviena žmogui žinoma kultūra, išskyrus modernų-sekuliarų pasaulį, turi vienokią ar kitokią maldos formą. Garbinimas, dėkojimas, prašymas ir nuodėmių išpažinimas nėra tik žydų ar krikščionių tradicijos dalis. Malda yra įrašyta žmogaus širdyje – tai prigimtinio įstatymo dalis, pareiga, kurią žmogaus protas gali aptikti savo jėgomis. Juk protas suvokia, kad ne patys save sukūrėme. Jei pagarbą rodome karaliams, kiek kartų didesnės pagarbos vertas Karalių Karalius? Jei silpnumo ir bejėgystės akimirkomis kitų žmonių prašome pagalbos, kiek kartų karščiau melsti turime Tą, kuris iš tiesų mums gali padėti? Visiems aišku, kad savo geradariui reikia atsidėkoti, visgi per dažnai pamirštame Tą, kuris mus sukūrė ir dovanojo viską, ką turime.
Galiausiai žinome, kad, laužydami Dievo sukurtą tvarką, darome žalą ne tik mus supantiems žmonėms, bet pirmiausia nusižengiame Tam, kuris sukūrė tiek šią tvarką, tiek ir mano artimą. Visais laikais buvo suprantama, kad kai nusidedame turime savo nuodėmę išpirkti – archeologai ar antropologai niekad neras tokios kultūros, kuri neturėtų aukojimo praktikos, žinoma, išskyrus modernybę.
Visur, kur aptinkame žmogų, randame ir maldą. Žmogaus širdis nutuokia, kad ji yra sukurta kažkam daugiau nei laikini dalykai. Sakydami, kad žmogus yra protingas gyvūnas, galėtume pridurti, jog jis yra ir besimeldžiantis gyvūnas.
Parengė Vilniaus universiteto TSPMI Šv. Tomo Moro klubo narys Juozapas Pričinas
