„Būkite gudrūs kaip žalčiai“ (Mt 10, 16)
[Originalus graikiškas žodis φρόνιμοι– verčiama kaip: protingas, apsukrus, įžvalgus, blaivus, skvarbus, apgalvotas.]
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis Jėzaus pasakymas yra apie klastą, kokią nors krikščioniui atgrasią machinaciją. Žaltys tradiciškai siejamas su blogiu, demonišku gudrumu. Žinoma, kad ne šitai turėjo omenyje Jėzus, kai kviesdamas mokinius skelbti Gerąją naujieną palygino juos su žalčiais.
Jėzus šį pavyzdį pasitelkė tikriausiai todėl, kad, keliaudamas saulės nutviekstais Palestinos keliais, bus pastebėjęs šio gyvūno elgesį: tylaus, gebančio nejudėti ištisas valandas, esant reikalui, ryžtingai stojančio akistaton su kliūtimis, bet ir sprukti nuo jų, jei taip protingiau. Jėzus tikriausiai žavėjosi šiuo kūriniu, kurį Tėvas buvo dovanojęs žemei. Tad sumanė pateikti jį kaip vienos iš svarbiausių krikščioniškų dorybių pavyzdį.
Šiuo atveju žaltys įasmenina protą, kuris geba analizuoti ir pasirinkti tinkamiausias tikslui pasiekti priemones, nepasiduodant perdėtam entuziazmui ar dvasiniam tingumui tų, kurie nenori matyti tikrosios dalykų padėties. Tad žaltys čia simbolizuoja asmenį, kuris visada sugeba pasirinkti geras priemones tikslui pasiekti.
Krikščioniškoji tradicija, analizuodama moralinę protingumo dorybę, sako mums lygiai tą patį: ji yra „recta ratio agibilium“, teisingo žinojimo pritaikymas praktikoje.
Tiesa, žodis gudrumas arba atsargumas (it. k. Prudenza) lengvai gali tapti dviprasmiškas, kaip ir „žaltys“. Net ir politikai, kurie alkūnėmis sugeba prasiskinti sau kelią, yra vadinami gudriais; spekuliantai, kurie pasinaudodami nacionaliniu nestabilumu parduoda savo prekes, išpūsdami kainas, yra vadinami įžvalgiais; ir tie, kurie vengia užimti aiškią poziciją, kol dar nežino, kas nugalės, pasaulio akyse atrodo sumanūs.
Tačiau ne šitokio gudrumo Jėzus nori iš mūsų. Toks atsargumas yra netikras, kūniškas. Tiesa, jis ieško priemonių tikslui pasiekti, tačiau jo tikslas nėra Dievas, nėra sielos, o savo paties garbė, nuosavas praturtėjimas, sava nauda. Tai tik atsargumo regimybė, kurios neretai nestokoja ir patys krikščionys, manydami esą gerame kelyje, kai išties yra visiškame šunkelyje.
...neklastingi kaip balandžiai
Kaip tik todėl Jėzus, kalbėdamas mums apie žalčius, iškart priduria kitą frazę, norėdamas patikslinti, ką turi omenyje: „Būkite neklastingi kaip balandžiai.“ Norėjo tuo pasakyti, su kokiu nusiteikimu turėtume imtis visos tos analizės, viso to priemonių pasirinkimo. Su nesudrumstu skaidrumu, neprisirišimu prie savęs, kuriuos simbolizavo balandis.
Tuomet išties galima geriau suprasti krikščioniškąjį atsargumą. Pavyzdžiui, šv. Paulius stengiasi pritaikyti visas priemones, kad tik sugebėtų perteikti Evangeliją graikams ir barbarams, jis sugeba atsikratyti gilias šaknis jame suleidusių rabiniškųjų tradicijų, kad tik Kristaus žodis būtų kuo suprantamesnis; jis sugeba rizikuoti savo geru vardu žydų, o ir krikščionių akyse, kad tik nors viena siela priimtų dieviškąjį gyvenimą.
Tai sumanumas žmogaus, kuris, ką tik viename mieste apmėtytas akmenimis ir gavęs lazdų, eina į kitą miestą ir pradeda viską iš pradžių, kol vėl yra nuplakamas. Tai atsargumas žmogaus, mokančio iškelti ir savo stipriąsias savybes, net nevengiančio pasirodyti paikam, kad tik krikščionys nesileistų netikrų pranašų užliūliuojami.
Krikščioniškasis atsargumas, užuot atrodęs panašus į stabdančią ir gyvenimui trukdančią dorybę, išties yra dorybė, kuri gyvenimą nukreipia, kad šis tekėtų kuo gausiau.
Šito iš mūsų tikisi Evangelija.
Labiausiai saugokimės šia sakralia dorybe pridengti savo neryžtingumą, tingumą, savo egoizmą ir baimę.
Ši dorybė įkvėpė kankinius.
* * *
Autorius yra italas kunigas, daugelio knygų ir publikacijų autorius, vienas iš Fokoliarų judėjimo įkūrėjų.
Iš Pasquale Foresi, Parole di vita - Citta nuova, Roma, 1963 m., vertė Saulena Žiugždaitė
