Sekmadienį, liepos 21 dieną, eidamas 95-uosius metus, mirė Kauno arkikatedros bazilikos altaristas monsinjoras Vincentas Jalinskas (1925–1958–2019)
Iš Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo kilęs amžinos atminties dvasininkas Vincentas Jalinskas siekė kunigystės stalininio teroro metais, būdamas Kauno arkikatedros zakristijonu; po maždaug keturių dešimtmečių apsisuko kunigo ir monsinjoro Vincento Jalinsko gyvenimo ratas – po ilgametės tarnystės Kauno ir Vilkaviškio parapijose, bendradarbiavimo su tokiomis Bažnyčios Lietuvoje asmenybėmis kaip Juozas Zdebskis, Julijonas Steponavičius, Sigitas Tamkevičius ir Vincentas Sladkevičius, 1992 metais kunigas Jalinskas vėl grįžo į svarbiausią Kauno šventovę, tačiau kaip Kauno arkikatedros bazilikos administratorius, drauge – Kauno dekanas.
Pranešdama apie monsinjoro Jalinsko mirtį ir laidotuves, Kauno arkivyskupijos kurija prisiminė, kad paskutinius kelerius metus mons. Jalinskas praleido ligos patale, tačiau, tarpais pagerėjus sveikatai, bent trumpam vėl ateidavo į arkikatedrą, į klausyklą šalia Dievo Motinos altoriaus.
Jis buvo „kunigas, pavergęs tikinčiųjų širdis“. 1958 metais, kai dirbo vikaru Vilijampolėje, jaunasis kunigas uoliai ėmėsi darbo, drąsiai tais neramiais laikais liudydamas savo pašaukimą. Jau tada pirmaisiais metais jis gavo įspėjimą už tai, kad, lydėdamas į kapines mirusius tikinčiuosius, su visais eina pėsčias procesijoje, kas tuo metu valdžios buvo draudžiama. Stengdamasis patarnauti visiems, jis buvo užsidegęs noru suorganizuoti mokyklą čigonams, tačiau to meto Kauno valdžia tai griežtai uždraudė. Vincentui visi žmonės buvo Dievo kūriniai, jam nebuvo barjerų, jis neskirstė žmonių pagal tautybę ar įsitikinimus. Ir dirbant Vilijampolėje saugumas jo nepaliko ramybėje, vėl tęsėsi pažadai, grasinimai, siekiai užverbuoti.
Pamilę savo kunigą tikintieji negalėjo įsivaizduoti, kaip gyvens be jo, tačiau kunigas Vincentas mokėjo taip išauklėti žmones, kad jie ir toliau rodydavo savo prisirišimą ir ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.
Jo pastangomis ir darbu buvo atstatyta karo metu sugriauta Pajevonio bažnyčia, pastatyta klebonija. Daug kas tais laikais žinojo ir jo įkurtą zoologijos sodą, kuriame gyveno apie 80 įvairių rūšių gyvūnų. Klebonijos aplinka buvo panaši į botanikos sodą, kuriame klebono pastangomis augo net ir labai retų rūšių augalai. Visa tai traukė žmones ir tapo gera apaštalavimo priemone. Kunigui Vincentui buvo proga prabilti į žmonių sąžinę, patarnauti jiems. Į Pajevonį vykdavo jaunavedžių poros, dvasinės priebėgos ieškodavo palūžusieji ir silpnesnieji, tačiau juos visus sutikdavo švelnus ir kartu nuoširdus klebonas, visuomet liudijantis savo pamaldumą.
Šviesus ir draugiškas, apdovanotas humoro jausmu, monsinjoras Vincentas buvo pavyzdys ir jaunajai kunigų kartai, liudydamas savo ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.
Monsinjoro Vincento Jalinsko žemiškieji palaikai pašarvoti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Liepos 23 dieną 14 valandą arkikatedroje bus aukojamos Šv. Mišios, po kurių monsinjoras Vincentas Jalinskas bus laidojamas arkikatedros šventoriuje. Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie! (Kauno arkivyskupijos kurija / Vatican News)
