Liepos 9 dieną atlaidų diena buvo skirta verslininkams ir Akmenės dekano tikinčiųjų piligrimystei. Tos dienos pagrindinėms Šventosioms Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupo metropolito augziliaras vyskupas Darius Trijonis, koncelebravo Telšių vyskupijos ganytojas ir nemažas būrys kunigų, atvykę ne tik iš Telšių vyskupijos. Nemažas būrys verslininkų ir pramoninkų meldėsi Šventovėje. Šventųjų Mišių metu giedojo Akmenės ir Naujosios Akmenės parapijų jungtinis choras, vadovaujamas Neringos Delnickienės ir Žydrūnės Kazlauskaitės. Šventąsias Mišias tiesiogiai transliavo Marijos radijas.
Sakydamas pamokslą vyskupas D. Trijonis kalbėjo: Dažnai girdime šį Evangelijos tekstą, kuriame aprašoma, kaip švč. M. Marija aplanko šv. Elzbietą. Tačiau kiekvieną kartą šis tekstas mums gali prakalbėti nauju būdu bei nušvisti naujomis spalvomis.
Klausydamiesi šios Evangelijos mokomės, padedami Marijos, būti dėkingi Dievui už gautąsias malones, prašyti jų ateičiai. Ir ši pagarba Marijai ir jos kultas neprieštarauja Dievo garbinimui, nes per jį yra garbinamas Viešpats už tas dovanas kurias suteikė Marijai ir visai žmonijai.
Kaip gražiai neseniai pasakė Paryžiaus arkivyskupas mons. Michel Aupetit, jog krikščioniškomis vertybėmis persmelktas religinis kultas mumyse formuoja krikščionišką kultūrą, kuri pasireiškia įvairiais aspektais. Labai simboliškai žodis kultas turi bendrą šaknį su kiti žodžiu „kultūra“. Šis žodis talpina dar platesnę reikšmę. Tai mūsų gyvenimo stilius, mūsų jausena, mūsų elgsena, kurioje pasireiškia krikščioniškos vertybės. Todėl ne veltui kalbėjo Paryžiaus arkivyskupas, jog Paryžiaus katedra nėra vien turizmo objektas, kuris turi būti atstatytas kaip koks lankytinas objektas ar miesto simbolis, bet kaip kulto vieta, kuri mumyse augina krikščioniškomis vertybėmis paremtą kultūrą.
Mūsų ką tik girdėtoje Evangelijoje ypatingai šiandien naujai suskamba Susitikimo kultūra. Kultas Marijai, pagarba jai ir prisiminimas jos dorybių mums padeda iš jos gyvenimo semtis postūmio savo kasdienybei.
Marija ne tik bendrauja su savo gimine, bet skuba padėti savo giminaitei, kuri laukiasi, dalinasi su ja savo džiaugsmais ir išgyvenimais. Kaip dažnai mūsų gyvenimuose reikia tos susitikimo kultūros. Kaip dažnai jos trūksta tarp giminaičių ir artimųjų. Pradedant nuo mūsų šeimų, nuo mūsų bendruomenių, turime kurti susitikimo kultūrą, kuri mus vienija vieni su kitais, o tuo pačiu su mūsų Viešpačiu Dievu.
Šiandien meldžiamės verslininkus, džiugu, kad kuriamos naujos darbo vietos, bet taip pat norisi, kad ten, kur dirbame nestokotume susitikimo ir bendrystės kultūros vieni su kitais. Pažvelkime dar Marijos susitikimą su Elzbieta, kartu prisimenant mūsų darbo santykius mūsų santykį su darbo kolegomis. Kiek juose yra susitikimo kultūros. Kiek mus gera būti savo darbe ir kiek mes skubame kuo greičiau užverti savo darbo duris ir bėgti namo vakarienei, norėdami užsimiršti įvairius dienos nesusipratimus, bendradarbių pasakytus skaudžius žodžius, apkalbas, intrigas ar kitus neigiamus dalykus.
Neužtenka sukurti vien tik darbo vietas, bet svarbu darbe sukurti bendruomeniškumo ir komandos dvasią. O čia į pagalba ateina būtent susitikimo ir bendrystės kultūra. Apie ją nuolat kalba popiežius Pranciškus, kuris ne tik kalba, be ir savo pavyzdžiu mus kviečia būti atviriems susitikimo kultūrai tiek tikinčiųjų tarpe, tiek ir su kitaip mąstančias ar kitomis kultūromis.
Šiandien ypač reikia formuoti bendrystės dvasią ne tik tarp šeimos narių, bet ir tarp giminaičių. Juk sakoma su giminėmis susitinkame tik per didžiuosius šeimos įvykius: ar tai būtų vestuvės, krikštynos, ar laidotuvės. Nors pastaruoju metu, labiau tinka tik paskutinis variantas. Gi šiandien darosi vis trupesnis sąrašas žmonių, kurie išgyvena kartu vestuvių šventę. Neretai teisinamės, jog viskas brangiai kainuoja ir be to, ką tos vyresnio amžiaus bobulytės ar diedukai veiks per jaunimo šventę. Tuo tarpu, Jėzaus laikais, visas kaimas ateidavo į tavo gyvenimo šventę. Taigi, praeities kartos turi ką pasakyti ir šių laikų žmonėms.
Popiežius Pranciškus viename iš savo interviu prisimena epizodą iš savo vaikystės, kuris galime sakyti buvo vienas iš esminių, formuojančių jo mąstymą apie susitikimo kultūrą. Jis kalbėjo apie tai, jog kada buvo restauruojamas Buenos Airių katedros fasadas, buvo nuspręsta kopijuoti Paryžiaus šv. Magdalenos bažnyčios fasado sceną. Bet tai neturi daug bendro su tuo Paryžiaus nuostabiuoju baroku, buvo paimta tik toji pati Senojo Testamento scena, kurioje vaizduojamas Juozapas, kuris susitinka su savo broliais. Ir ši scena turėjo atspindėti argentiniečių tautos vienybę, kuriant valstybę. Popiežius mini, jog toji scena jį ypatingai sujaudino, nes joje glūdi esminė mintis – Juozapas atleidžia savo broliams įvairias nuoskaudas. Gi jis dėka jų buvo parduotas į vergiją, pažemintas, išjuoktas, bet galų gale visiems atleido ir visus juos svetingai priima. Jis sako, jog ši scena primena jo giminės įvairias nuoskaudas tarp kitų giminaičių, kurie neretai nesutardavo tarpusavyje. Ir jis dažnai būdamas mažas melsdavosi Dievui, aukodavo mažas aukas už tai, kad jų giminėje, tarp dėdžių ir tetų būtų sutarimas. Tačiau, kaip sakė, jis ačiū Dievui, jo šeimoje tarp tėvų ir penkių vaikų vyravo taika ir santaika. Tai, popiežius mini, nors man nepatogu prisiminti, bet manyje davė užuomazgas apmąstymui susitikimo kultūros idėjai.
Toji susitikimo kultūra, nors po truputėli nykstanti, vis dar pasireiškia kaimuose per parapijos atlaidus, kai atvažiuojame į savo gimtąsias vietas sutikti draugus, kaimynus, pažįstamus. Kaip gera vėl pamatyti tuos veidus, tuos žmonės, su kuriais kartu gyventa, bendrauta.
Aš pats iš vaikystės prisimenu, kaip su tėveliais važiuodavome į savo tėvelių tėviškės atlaidus. Kaip po atlaidų, susitikdavome su artimaisiais ar pažįstamais, tada kalbėdavosi apie bendrus pažįstamus, draugus, kaip sekasi, tada sužinodavai, kas iškeliavo į amžinybę, kas išsikraustė, o kas tebegyvena, tą būtų gera aplankyti. Taip išgyvenamas bendrystės džiaugsmas. Kartais tiek ne daug tereikia, bet tai kuria tarp mūsų bendrystės dvasią.
Šiandien tos susitikimo kultūros simboliu gali tapti paprastas kavos puodelis, trumpa atokvėpio minutė tarp darbų ar paprastas prakalbinimas. Bet ar visada mūsų žodžiai yra tos susitikimo kultūros dalimi? Todėl melskime, kad Marija šiandien mums ateitų padėti atrasti tai, kas mus vienija, o ne kas skiria.
Todėl Žemaičių Kalvarijos atlaidai man visada atmintyje išliks kaip tos susitikimo kultūros ženklas. Šis Dievogarbos ir Marijos kulto pastatas, kuris pasivadina bazilika, kuria tarp mūsų susitikimo kultūrą. Nes tai nėra vien tik gražiai suorganizuota šventė ar nuostabiai giedantis choras ar išpuošta bažnyčia. Ačiū klebonui ir visiems talkininkams už tai, bet čia, svarbiausiai susitinkame su dangiškąja Motina, o kartu vieni su kitais. Tad dėkokime Viešpačiui už šiuos susitikimus. Visų pirma, už susitikimą su Viešpačiui per sakramentus, su dangiškaisiais globėjais, apmąstant jų gyvenimą ir su visais tikinčiais, su kuriais sudarome vieną Bažnyčią. Kad visada mūsų tarpe pasiliktų Dievo malonė ir džiaugsmas. Amen.
Po Šventųjų Mišių verslininkų ir pramoninkų atstovai išsakė padėko žodžius dvasininkams už bendradarbiavimą ir glaudžių ryšių palaikymą. Kaip padėkos ženklas gėlių puokštės įteiktos vyskupams, Plungės verslininkų ir pramoninkų konfederacijos kapelionui, Žemaičių Kalvarijos Šventovės rektoriui kan. Jonui Ačui, Plungės dekanato dekanui kun. Vytautui Gedvainiui, Žemaičių Kalvarijos parapijos vikarui kun. Vidmantui Daugėlai.
Buvo einamas Kryžiaus kelias, po kurio verslininkai ir pramoninkai susitiko su dvasininkais prie bendro pietų stalo.
(Vatican News iš Žemaičių Kalvarijos kan. Andriejus Sabaliauskas)
