Šiuo metu vykstantys Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai prasidėjo prieš 370 metų. Šią Naująją Jeruzalę Žemaitijoje įkūrė vyskupas, grafas Jurgis Tiškevičius.
„Liepė kapitulai savo nemesti, o svetimo nenorėti“
„Jo mylysta Jurgis Tiškevyčia, vyras garsingas, turtingas ir dievobaimingas“, – taip Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ pristatė vyskupo Merkelio Elijaševičiaus Geišos įpėdinį. 1633 m. karaliui Vladislovui Vazai pageidaujant ir Šventajam Tėvui Urbonui VIII leidžiant jis paskirtas Žemaičių vyskupu. Pasak M. Valančiaus, „pačioj pradžioj urėdystės liepė kapitulai savo nemesti, o svetimo nenorėti…“
Lankydamas vyskupijos bažnyčias, J. Tiškevičius pastebėjo, kad kai kuriose jos dalyse bažnyčių labai reta, skatino didikus statyti ten naujas. Jo paveiktas kunigaikštis Mikalojus Sapiega 1634 m. pastatė bažnyčią Kartenoje. M. Valančius rašo: „Jeronimas Volavyčia, storasta, pastrūnijo bažnyčią Nemakščiuose, kurią per karalių Vladislovą turtais apdovanotą, vyskupas parakavija apveizėjo.“ Tauragėje rado bažnyčią apleistą ir „mažne į kūtę apverstą“. Sužinojęs, kad liuteronai šventomis dienomis katalikus vaiko, tuojau uždraudė protestantams taip elgtis ir atsiuntė į Tauragę kunigą, „kurs papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.
1636 m. Tiškevičus sušaukė Žemaičių vyskupijos susirinkimą, išleido „versolą“, kad kovo 25 d. kunigai į Varnius atvažiuotų: „Tiškevyčia, melsdamas pagalbos nuo dvasios švenčiausios, įdavė susirinkimui lig laiku surašytus dalykus, kad, kiekvienas perkratęs, ar priimtų, ar atmestų.“
1638 m. vasarą vyskupas Jurgis Tiškevičius, kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys, lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII. Šventasis Tėvas suteikė būtinus atlaidus visiems, kurie susirinkimui vykstant Varniuose išpažins savo nusidėjimus.
„Mokytas popiežius Urbonas VIII, – pastebėta „Žemaičių vyskupystėje“, – išvydęs mandrumą ir buklumą Tiškevyčios, padarė jį savo namiškiu pralotu ir iškėlė į amžinus užveizdėtojus vyskupystės Kuršo. Metuose 1641 pargrįžtantį iš tos kelionės vyskupą sutiko pas Varnius kunigai su jezavitais ir nuvedė į katedros bažnyčią, kame svečias sukrovė kaulelius ir atlaikus šventųjų, vos kuo iš Rymo parvežtus.“
Kuriant Naująją Jeruzalę
„Vyskupas Jurgis Tiškevyčia, žinodamas, jog per minėjimą kančios Viešpaties Jėzaus širdys žmonių veikiai gali užsidegti meile Dievo, išsimanė Garduose įsteigti Kalvariją“, – rašė M. Valančius. 1638 m. jis pasikvietė du žymius Lietuvos jėzuitų ordino vienuolius: ispaną Benediktą de Soksą ir žemaitį Mykolą Ginkevičių, vėliau prisijungė jėzuitas Jonas Jaknavičius. Atvykę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmių metu, jie viešėjo Garduose buvusiame vyskupo dvare ir apžiūrėjo vietovę, būsimą Kristaus kančiai pašvęstą Kalvariją. Vietovės gamtovaizdis atitiko tokiam kompleksui keliamus reikalavimus – priminė kalvotą Jeruzalės peizažą su teritoriją kertančia Kedrono (šiuo atveju – Pagardenio) upe. Varnių katedroje, kur vykdavo kapitulos posėdžiai, pagal jėzuitų tradiciją buvo surengta vieša diskusija. Susirinkime apsispręsta dėl Kryžiaus kelio ansamblio vietos ir pobūdžio. Jau kitą dieną vyskupas „įsakė kryžiais pažymėti Gardų kalnų kraštutines ribas: tai bus vieta, kur spindės ženklai žuvusio Išganytojo“. Pranešime-realicijoje paskelbė, kad vyksta didelės statybos ir siekiama, kad apeigų iškilmingumas „nenusileistų apeigoms, kurios Kalvarijos kalne Lenkijoje su didžiule nauda pamaldumui yra vedamos ir atliekamos“.
„Nuvažiavęs į tą sodą, – rašė M. Valančius, – pats kalnus apvaikščiojo, pats paskyrė vietas, katrose koplyčias statyti ketino, pats paskaitė žingsnius nuo vietos iki vietos, kad įdėm tiek būtų, kiek Kristus kančios laike nuėjo, pats eidamas takais, barstė žemę šventą, tyčiomis iš Jeruzalimos parvežintą, savo pinigais padirbino 19 medžio koplyčių, dovanojo skiedrelę medžio švento nuo kryžiaus, ant katro Viešpats kybojo; pagaliau 1639 m. koplyčioms pastarosios vakarienės, alyvų darželio, prie stulpo plakimo, erškėčių vainiku apmovimo, nukryžiavojimo ir palaidojimo išmeldė nuo tėvo šventojo Urbono VIII atlaidus. Visa tai padaręs, liepė vienam kunigui parašyti maldas ir giesmes, katras lig pat šiolei tebegieda žmonės, Kalvarijos kalnus vaikščiodami.“
Žemaičių Kalvarijos-Naujosios Jeruzalės formavimuisi didelės reikšmės turėjo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ir jo giminaičio Jonušo Tiškevičiaus dėka iš Liublino dominikonų vienuolyno gauta nemaža dalis garsiosios šv. Kryžiaus relikvijos. 1645 m. ji buvo įdėta į prabangų gryno aukso relikvijorių, kurį užsakė Kijevo vaivada Jonušas Tiškevičius, žymus valstybės veikėjas, Maltos ordino kavalierius, bažnyčių, vienuolynų fundatorius.
1649 m., per Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventės oktavą, didžiulė procesija relikviją iškilmingai įnešė į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią. Šv. Kryžius nuo pat pradžių, kaip vyskupo buvo sumanyta, tapo neatsiejama Kryžiaus kelio liturgijos dalis ir iškilmingų procesijų akcentas.
Dominikonai „Dievo vyninėje darbuojasi“
„Gardai buvo ta soda, vyskupams prideranti, katroj ant aukšto kalno senovėj kana kas pastatė bažnytėlę šv. Jono Krikštytojo… Tą pačią bažnyčią su visu jos turtu, kanauninkams neprieštaraujant, pavedė dominikonams“, – rašė M.Valančius apie nuolatinei Kalvarijos priežiūrai ir Kryžiaus kelio pamaldumo stiprinimui pakviestą Dominikonų ordiną. Vyskupo J. Tiškevičiaus fundacijos akte paminėta, kad jis garsus Švč. Jėzaus Vardo ir Švč. Mergelės Marijos garbinimu. 1642 metais jiems paskirta vieta naujam mediniam vienuolynui ir bažnyčiai ręsti, o senoji Gardų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia paversta viena Kryžiaus kelio stotimi. Neilgai trukus iškilo nauja Švč. Mergelės Marijos Užmigimo titulo bažnyčia, o jos altoriuje pakabintas dominikonų iš Romos atsigabentas ir malonėmis jau pradėjęs garsėti Dievo Motinos paveikslas.
1646 m. pranešime-reliacijoje į Romą vysk. J. Tiškevičius taip vertino vyskupijoje besidarbuojančius dominikonus: „Jie gi sąžiningi ir teisingi skelbdami Dievo žodį, teikdami sakramentus ir rūpindamiesi sielomis taip elgiasi, kad aš juos pelnytai pripažįstu esant mūsų ir parapijiečių paguoda bei parama. Uoliai ir rezultatyviai Dievo vyninėje darbuojasi skurde gyvendami ir kovodami po saldžiu Viešpaties tikėjimo jungu.“
