Popiežius laišku kreipiasi į Vokietijos katalikų vyskupus ir drąsina Bažnyčios Vokietijoje ėjimą pirmyn sinodiniu būdu. Birželio 29-ąją, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilme datuotame laiške Pranciškus pasidžiaugė bažnytinės bendruomenės gyvenimu, perspėjo neiti atskirai ir patikino apie Šventosios Dvasios veikimą bažnytinio atsinaujinimo centre.
„Visi suprantame, jog gyvename ne tik permainų epochoje, bet ir epochos permainoje, kuri sužadina tiek senus, tiek naujus uždavinius, o juos aptarti teisėta ir reikalinga“, – rašo popiežius katalikų ganytojams. Šventasis Tėvas pridūrė, jog žino apie dramatišką Bažnyčios padėtį Vokietijoje ir pasidalijo savo mintimis šia tema.
Pasak Vatican News apžvalgininko Berndo Hagenkordo SJ, Šventojo Tėvo laiškas yra jo įnašas į Vokietijos ganytojų plenarinės asamblėjos kovo mėnesį pradėtą labiau sinodinio pobūdžio Bažnyčios ėjimą pirmyn. Bažnyčia Vokietijoje siekia su pasauliečiais ir išorės ekspertais geriau suprasti pagrindines krizės temas. Sinodinio ėjimo kursą apibrėžė Vokietijos vyskupų užsakytas tyrimas apie dvasininkų ir pašvęstųjų rankomis įvykdytus nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejus Vokietijoje, bet ne tiktai. Taip pat kitos opios temos padėjo ganytojams apsispręsti už sinodinį ėjimą. Tai tikinčiųjų bendruomenės senėjimas, pašaukimų stoka, katalikiškosios doktrinos apie seksualumą nepripažinimas ir dvasininkų gyvenimo stilius.
Popiežius laiške nepasisako dėl šių konkrečių klausimų. Jo laiškas yra tarsi dvasinis pamatas vyskupų diskusijai. Popiežius nesiūlo sprendimų, nedraudžia diskusijos, tačiau pagal Apaštališkojo paraginimo „Evangelii Gaudium“ stilių primena Šventosios Dvasios centriškumą.
Popiežiui ypač rūpi Bažnyčios vienybės klausimas. Šventasis Tėvas pažymi, jog kaskart kai bažnytinė bendruomenė siekė išspręsti savo problemas viena, pasikliaudama vien savo jėgomis, ji tik padaugino ir sužadino blogį, kurį norėjo įveikti.
Leidžiantis į sinodinį kelią reikia ypač drąsos, reikia atidumo nekristi, t.y. nepasiduoti „pagundoms“. Pagundos remiasi įsitikinimu, jog geriausias atsakymas į daugybę problemų ir trūkumų yra pertvarkant, perkeičiant ir vėl iš naujo viską „sudėliojant“ taip, kad labiau atitiktų bažnytiniam gyvenimui pritaikant prie dabartiniu metu vyraujančios logikos ar kurios nors grupės. Tačiau taip „sutvarkyta“ bažnytinė organizacija nieko neišsprendžia, nes jai dar reikia „Evangelijos įkandimo“, šviežumo.
Popiežius laiške taip pat kalba apie pastoracinį atsivertimą ir evangelizavimą kaip pagrindinį gairių kriterijų, tačiau kviečia grįžti prie konkretumo nurodydamas reformos tikruosius kriterijus: išeiti ir susitikti su broliais ir seserimis, ypač gyvenančiais paribiuose, silpniausiais atmetimo kultūros kontekste, kuriam nesvetimos ksenofobinės kalbos.
Sinodiškumui reikia gyvo bažnytiškumo, „sensus Ecclesiae“ t.y. visai Bažnyčiai bendro pojūčio, nes pradėtas ėjimas negali baigtis atskirtas savitume.
Iškilę uždaviniai ir iškylantys klausimai negali būti nustumiami į šalį ar dangstomi, juos reikia aptarinėti, tačiau taipogi nelikti jų spąstuose ir neišleisti iš akių, nesiaurinti akiračio ir tikrovės. Visus reikia išklausyti, ypač paprastus ir mažus.
Eikime kartu keliu tarsi būtume „apaštališkas kūnas“, vieni kitų klausykimės vadovaujant Šventajai Dvasiai, net jei nesame tos pačios nuomonės. Viešpats mums nurodo, kuriuo keliu eiti, tai – Palaiminimų kelias. (SAK / Vatican News)
