Sekmadienio vakare popiežius Pranciškus aplankė Romos Casal Bertone kvartalą, Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, parapiją. Šventasis Tėvas vadovavo Kristaus Kūno ir Kraujo, Corpus Domini – Devintinių, iškilmės šv. Mišių aukai, o homilijoje tarsi papildė vidudienio maldos susitikimo šv. Petro aikštėje metu išsakytas mintis apie Eucharistiją.
Komentuodamas Melchizedeko ir Abraomo susitikimą (žr. Pr 14), popiežius išryškino du žodžius - „kalbėti“ ir „duoti“. Melchizedekas, sutikęs Abraomą, sukalbėjo palaiminimą. Panašiai ir Jėzus, per duonos padauginimo stebuklą (žr. Lk 9) sukalbėjo palaiminimą.
„Viskas prasideda nuo žodžio: geri žodžiai gimdo gerą istoriją“, – pažymėjo popiežius. Jis pabrėžė, jog sukalbėti palaiminimą, laiminti nėra vien „gražūs žodžiai“, tai kažkas daugiau. Tai žodžiai, kurie virsta dovana. Tokie žodžiai yra ištariami iš širdies, su meile.
Sekmadienio vidudienio malda. Devintinės
„Kiek kartų ir mes buvome palaiminti, bažnyčioje ar namuose, kiek kartų išgirdome žodžius, kurie mums padarė gera, padėjo kryžiaus ženklą ant kaktos... Buvome palaiminti per krikštą ir esame laiminami kiekvienų Mišių pabaigoje. Eucharistija yra laiminimo mokykla. Dievas kalba gera apie mus, mylimus vaikus, ir drąsina eiti pirmyn. Ir mes laiminame Dievą, pajusdami išlaisvinančio ir širdį gydančio šlovinimo skonį. Ateiname į Mišias įsitikinę, jog esame laiminami Viešpaties ir išeiname, kad laimintume, kad būtume gerumo kanalais pasaulyje“, – kalbėjo popiežius, ypatingai paraginęs kunigus ir vyskupus laiminti Dievo tautą, nes Viešpats trokšta kalbėti gera savo tautai, trokšta, kad pajustume Jo meilę.
Ir, priešingai, kelia liūdesį stebint, kaip lengvai, pagavus pykčiui keikiama ir prakeikiama, viskas ir visi.
„Neužsikrėskime arogancija, nesileiskime pagaunami kartėlio, nes valgome Duoną, pilną švelnumo. Dievo tauta mėgsta šlovinti, negyvena skundais“, – sakė popiežius.
Palaimintas Abraomas davė Melchizedekui dešimtadalį to, ką turėjo. Palaiminęs duoną, Jėzus ją davė alkaniems žmonėms. Duoti reiškia dalintis. Duona nėra vien vartojimo produktas, bet ir dalijimosi būdas. Tai, pasak Šventojo Tėvo, yra esminis akcentas duonos padauginimo stebuklo metu: ne tiek pačio padauginime, kiek padalijimo ir pasidalijimo metu. Jėzus nepavertė penkių duonos kepaliukų penkiais tūkstančiais, kad visi išsidalintų, tačiau, pasitikėdamas Tėvu, juos palaiminimo, laužė ir dalijo tol, kol visiems pakako. Tai nebuvo magiškas veiksmas, magija, tačiau pasitikėjimo Dievu aktas.
Jėzaus „duoti“ priešingybė yra „turėti“ dėl godumo ar kitų priežasčių. Tokia yra Jo pamoka ir mokiniams, suteikta per duonos padauginimo stebuklą. Galima įsivaizduoti mokinių mintis tuo metu: „Neturime pakankamai duonos sau patiems, kodėl turime galvoti apie kitus? Jei patys neatsinešė maisto, tai čia jų problema, tegu sugrįžta namo arba mums duoda pinigų duonai nupirkti“. O Jėzus sako: „Jūs duokite jiems valgyti!“
Jei dalinsimės tuo, ką turime, tai duos vaisių nepriklausomai nuo kiekio. Viešpats iš mažų dalykų padaro didelius. Dievas nedaro įspūdingų veiksmų, tačiau veikia per mažus. Jo visagalybė yra nuolanki, nes tokia yra meilės visagalybė. Meilė moka iš mažų dalykų padaryti didelius. Pats Kristaus Kūnas apie tai byloja – eucharistinės duonos gabalėlyje yra visas Dievas.
„Paprasta, esminė, laužoma ir dalijama Duona, Eucharistija, perteikia Dievo mentalitetą“, kuris yra priešingas tam „tai su manimi nesusiję, neturiu laiko, ne mano problema“ mentalitetui, pažymėjo Šventasis Tėvas. Kiekvienam iš mūsų Viešpats sako: „Tu duok jiems valgyti!“ Galime atsakyti – „Turiu nedaug, nieko negaliu“, bet tai netiesa. Ir tas mažas kiekis, kurį turi, yra daug Jėzaus akyse, jei tuo pasidalini. Ir pats Jėzus yra su mumis. Jėzaus Duona, jei priimama širdimi, sužadins mumyse meilės jėgą: jausimės mylimi ir palaiminti, patys mylėsime ir laiminsime tuose keliuose, kuriais keliaujame. (RK / Vatican News)
