Kas yra malda ir kaip bei kada meldžiuosi, mane iš esmės susimąstyti paskatino vienos paslaugios ir nuoširdžios krikščionės žodžiai: „Aš neturiu laiko ilgai melstis...“ Kadangi ji man yra gyvas tarnavimo artimui pavyzdys, mintyse perkračiau visus man žinomus meldimosi būdus ir pradėjau skaičiuoti, kiek laiko kuris nors vienas jų užima ar atima...
Žiūrėdama į laikrodį apskaičiavau, kiek trunka pačios įprasčiausios mano asmeninės maldos. Gauti štai tokie rezultatai: rytinė malda – 30 min., viena Rožinio dalis – 40 min., Gailestingumo vainikėlis – 15 min., Švč. Kristaus Kraujo litanija – 20 min., malda su Šventuoju Raštu – 45 min., dienos peržvalga – 30 min. Išeina apie 3 val. grynojo laiko. Daug ar mažai? Vėlgi sąlyginis dalykas: gal ir daugokai dirbančiam žmogui kasdien, bet per parą – visai nedaug, vos 12,5 proc. tavo paros laiko!
Kita vertus, maldos nepaskubinsi – žiū, jau tavo meldimasis nepamąstant virsta, anot šv. Chosemarijos Eskrivos, „triukšmu, skardinių barškinimu... nors ir smarkiai krutini lūpas“.
Tai kaip su tuo laiku, skirtu maldai? Kodėl reikia melstis? Kokia turėtų būti malda – trumpa, ilga, spontaniška? Pati sau atsakydama į šiuos klausimus pagalvojau: juk turiu laiko plušėti visą dieną dėl žūvančio maisto, tai gal verta jo rasti ką nors nuveikiant dėl „išliekančio amžinajam gyvenimui“ (plg. Jn 6, 27)?
Iš tiesų malda yra labai natūralus, labai žmogiškas ir labai individualus veiksmas. Pradėkime nuo to, kad tam tikrus dalykus mes darome kasdien, ir tai tampa įpročiu. Pavyzdžiui, turiu įprotį rytais gerti kavą ir pasidžiaugti prasidedančia diena. Kodėl ją geriu? Nes malonu. Tai jeigu toks paprastas dalykas kaip kavos puodelis rytais teikia malonumą, juk nepalyginamai maloniau ir džiaugsmingiau yra įprasti melstis – kurti santykį ir kalbėtis su Dievu bei išgirsti tyloje Viešpaties balsą.
Popiežius Pranciškus mūsų klausia: „Ar yra akimirkų, kai tyloje stoji Viešpaties akivaizdon, neskubėdamas pasilieki su Juo ilgėliau, leidi Jam pažvelgti į tave? Ar leidi, kad Jo ugnis uždegtų tavo širdį? Jei neleidi, kad Jis maitintų ją meilės ir švelnumo šiluma, stokosi ugnies ir kaip tada savo liudijimu bei žodžiais galėsi uždegti kitų širdis?“ (Gaudete et exsultate 151).
Kad malda taptų įpročiu, reikia ištvermės ir pasitikėjimo Dievu, jog Jis mums paruošęs tai, kas geriausia, kad ir kokios gyvenimo aplinkybės mus ištiktų. Atrodytų, esu atkakli moteriškė, nes užtenka ištvermės ir laiko siekiant paprasčiausio tikslo – kad ir garderobo atnaujinimo. O kaip su noru nuolat vaikščioti Dievo akivaizdoje? Šv. Tomas Akvinietis maldą apibūdina kaip mūsų trauką Dievop. Ta trauka paties Dievo įdėta į žmogų ir reiškiasi gausybe formų ir būdų. Kitaip sakant, malda kyla iš mūsų Dievo troškimo ir ilgesio. Kaip taikliai psalmininkas Dovydas yra pasakęs: „Dieve, tu esi mano Dievas, / tavęs aš ieškau; / mano siela tavęs ilgisi, / mano kūnas tavęs trokšta / kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“ (Ps 63, 2).
Iš to ilgesio ir troškimo kyla džiaugsmingas dėkingumas už viską, ką Dievas yra nuveikęs mano ir kitų gyvenime, ir noras atsiliepti į Jo kvietimą. O Jis ragina mus būti linksmus ir džiūgauti bei tikisi, „jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija“ (GE 1).
Atsiliepiant į tokį kvietimą malda pamažu pripildo visą gyvenimą. Tai kelionė, kurioje vis labiau supranti, kas yra tave mylintis Jėzus ir kas esi tu. Taip malda tampa gyvenimo būdu – ir kalbantis vienudu su Tuo, kuris, kaip žinome, mus pirmas pamilo, ir šlovinant Viešpatį bendruomeniškai, ir sąžiningai atliekant tai, kas mums pavesta, ir ištvermingai tarnaujant artimui; ir net miegant meldžiasi Šventoji Dvasia, kuri mumyse gyvena.
Taigi ar turiu laiko melstis? O ar turiu laiko gyventi?!
