Nesitikėta, kad šis dokumentas bus taip viešai aptarinėjamas. Pasak kardinolo Versaldi, jis yra skirtas pirmiausia katalikų bendruomenei, katalikiškų mokyklų ugdytojams, dvasininkams, sielovadininkams ir gali būti įdomus katalikiškoms šeimoms. Tačiau, kaip ir pats kardinolas pripažino duodamas interviu „The Catholic Herald“, situacija nebuvo tinkamai įvertinta.
Katalikiško ugdymo kongregacijos parengtas dokumentas „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“ sulaukė nemenko susidomėjimo tiek tikinčiųjų bendruomenėje, tiek pasaulio žiniasklaidoje. Gali būti, jog prie to prisidėjo ir dokumento paskelbimo laikas, juk birželis yra LGBTI+ pasididžiavimo mėnuo. Tačiau neabejotinai, Bažnyčios dokumentai bei pasisakymai apie lytiškumą pastaruoju metu beveik visada sulaukia susidomėjimo. Tai sritis, susijusi su etiniais ir moraliniais pasirinkimais, jaunų žmonių ugdymu, Bažnyčios bendruomenės teise skleisti savo tikėjimą, tad Bažnyčia aktyviai dalyvauja visuomenės diskusijose šia tema.
Aiškių ir apibrėžtų svarstymų apie šiuolaikinius iššūkius bei Bažnyčios atsako į taip vadinamas gender ideologijas tikėtasi jau seniai. Minėtame interviu kardinolas pasakojo, kad dokumentas atsirado dėl prašymų, kurių sulaukė ir iš vyskupų, ir iš ugdytojų bei sielovados darbuotojų. Šis faktas diktuoja ir dokumento pobūdį: tai nėra droktrinos dokumentas, kur teoriškai paaiškinamas ar formuluojamas Bažnyčios mokymas apie šiandienines tendencijas, tam tikrus probleminius aspektus lytiškumo srityje (pvz., transgenderizmas ir kt.), kurių anksčiau nebuvo poreikio nagrinėti. Tai dokumentas, pasiūlantis būdus, kaip kalbėti apie žmogų ir lytiškumą įsivyraujančių naujų antropologinių sampratų kontekste. Paprastai tariant, tai pamokymai mokytojams.
Klausyti, apmąstyti, pasiūlyti – tokį dialogo kelią siūlo Bažnyčia.
Vis tik toks dokumento pobūdis gali nuvilti ypač tuos, kurie laukia Bažnyčios mokymo papildymų ir konkrečių pasiūlymų, kaip spręsti etines, moralines dilemas, susidūrus su konkrečiais asmenimis, pavyzdžiui, norinčiais keisti lyti, išgyvenančiais potraukį tos pačios lyties asmenims ir pan., kokie turėtų būti kriterijai, juos integruojant į bendruomenės gyvenimą, siūlant sielovadą. Tikėkimės, kad birželio 10 dieną publikuotas dokumentas yra pirmas žingsnis ir pasiruošimas gilesnėms analizėms.
Visa dokumento struktūra atspindi tris pagrindinius žingsnius, kuriuos siūlo Bažnyčia, ieškant dialogo kelio. Bet prieš apžvelgiant šiuos žingsnius, norėčiau trumpai aptarti, apie kokį dialogą kalbama dokumente. Pirmas ir labai aiškus aspektas – dialogas turi prasidėti nuo pagarbos žmogui. Dokumento tekste tai ne kartą pakartota priduriant svarstymus apie tai, kas tą pagarbą daro matomą ir patiriamą. Išvadose apibendrinama užduotimi ugdytojams: jie visų pirma turėtų kurti „pasitikėjimo pilną, ramią ir atvirą aplinką, ypač tuomet, kai konkrečiose situacijose reikia laiko ir rūpestingo ištyrimo“ (par 56).
Nepaisant šių radikalių skirtumų, Bažnyčia randa ir susitikimo vietų.
Kitas svarbus dialogo elementas – tiesa. Kalbantis su kitaip mąstančiais, nebūtina prisitaikyti ir bandyti nutylėti tai, su kuo nesutinki. Visas dokumentas yra tokio tiesaus, atviro ir pagarbaus dialogo pavyzdys. Čia rasite paragrafus, kuriuose kritikuojamos šiuolaikinės ideologijos, pasisakančios apie žmogų ir lytiškumą. Pagrindinis šios kritikos aspektas ir esminis elementas, atskiriantis radikaliausias gender ideologijos teorijas nuo krikščioniškosios antropologijos – tai bandymas paneigti natūralią žmogaus prigimtį, visiškas biologinės ir socialinės lyties atskyrimas bei antropologinis dualizmas, kai žmogaus kūnas ir siela, jo vidinė, dvasinė bei psichologinė plotmės yra visiškai atskiriamos ir neretai supriešinamos. Dokumente aiškiai išsakoma ir kritika mąstymui, kuris tolsta nuo mokslo, fizinės tikrovės, kai imama skelbti, jog biologinė lytis neegzistuoja. O tuo tarpu mokslas jau ir nediskutuoja, kad kiekviena žmogaus ląstelė yra lytiška – vyriška (XY chromosomos) arba moteriška (XX chromosomos).
Nepaisant šių radikalių skirtumų, Bažnyčia randa ir susitikimo vietų. Reikia turėti galvoje, kad dokumente gender ideologija nėra suvokiama kaip viena ir vientisa mąstymo sistema. Pirmiausia atskiriama pati ideologija bei moksliniai tyrinėjimai lyčių srityje, kurie reikšmingai prisideda prie visuomenės vystymosi. Taip pat pripažįstami ir įvairūs socialiniai judėjimai, prisidedantys prie didesnės lyčių lygybės ir bet kokios diskriminacijos panaikinimo, ir skirtingos minties kryptys, pabrėžiančios vaikų ugdymą lytiškumo srityje ar moteriškumo vertę bei didesnį moterų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Dokumentu Bažnyčia patvirtina ir savo paramą ugdymui, užkertančiam kelią patyčioms, smurtui, neteisingai diskriminacijai.
Ši rami ir aiški kritika bei sutarimo taškai yra pirmasis dialogo kelio žingsnis – klausymas. Žengiant antrąjį, kviečiama apmąstyti, samprotauti. Kai kuriose diskusijose religiniai argumentai yra neveiksmingi, kaip tik tokia sritis yra ir žmogaus lytiškumas, kai apie jį kalbame politikos, ugdymo ar socialinio teisingumo plotmėse. Dokumente ugdytojai yra ne kartą raginami tinkamai pasiruošti ir kalbėti remiantis mokslu bei tinkama, aiškia filosofija. Tikėjimo intuicija ir įžvalgos turėtų būti „išverstos“ į kalbą, kuri suprantamai pagrįstų ir jas paaiškintų. Taip pat ir kritika, išsakoma oponentams, turėtų būti ne deklaratyvi, bet pagrįsta ir tinkamai išsakoma.
Ir trečiasis žingsnis – dokumentu ugdytojų prašoma krikščioniškąją antropologiją savo ugdytiniams pateikti ne kaip priesakų rinkinį, lydymą reikalavimo su juo beatodairiškai sutikti, bet kaip pasiūlymą. Čia iškeliamos kelios sąlygos, kurių įvykdymas padėtų lengviau tą pasiūlymą išgirsti ir priimti. Pirmoji sąlyga – tinkamos aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje gimtų „taikus dialogas“, kur „žmonių ir protų susitikimas būtų vaisingas“ (par. 29). Antroji, ugdytojo autoritetas, kylantis ne iš baimės ar prievolės, bet iš gero pasiruošimo, brandumo ir liudijimo gyvenimu. Ir trečioji sąlygą – bendradarbiavimas su šeima bei kitais šeimai padedančiais ugdytojais. Dokumente pabrėžiama, jog pagrindinė vieta, kur jaunas žmogus turėtų būti ugdomas lytiškumo srityje yra šeima.
Dokumente taip pat trumpai sustojama prie kelių konkrečių, anksčiau mažai aptartų aspektų. 24 paragrafe minimi atvejai, kai gimusiam kūdikiui neįmanoma aiškiai nustatyti lyties. Tokioje situacijoje reikšmingiausias vaidmuo tenka medicinos profesionalams, kurie, remdamiesi mokslu, o ne visuomenės nuomone, turėtų siekti tik išgydyti savo pacientą. O 11 paragrafe kalbama apie biologinės lyties (sex) ir socialinės lyties (gender) atskyrimą. Čia pripažįstama, jog šių dviejų terminų vartojimas nėra problema. Vienu yra pabrėžiami biologiniai lyties aspektai, kitu – socialinė lyčių raiška, lyčių vaidmenys, kurie priklauso ir nuo konkretaus žmogaus būdo bei pasirinkimų, o taip pat ir nuo auklėjimo ar kultūros. Problema kyla tuomet, kai šiuos du aspektus atskiriame teigdami, kad biologinė ir socialinė lytys viena nuo kitos visiškai nepriklauso. Įvairūs teologai bei krikščioniškosios antropologijos specialistai šį klausimą aptaria, tačiau Bažnyčios dokumentuose tokie pastebėjimai retai pasitaiko.
Didžioji šio dokumento dalis – tai Katalikų Bažnyčios mokymo apie žmogų ir jo lytiškumą pakartojimas, papildant jį tam tikrais ugdymo principais. Toks derinys Bažnyčios mokymą gerokai priartina prie konkrečių situacijų. Perspėjimais, kad neretai valstybinės institucijos imasi riboti ugdymo programas, atsižvelgiant į tai, kiek jos atitinka vyraujančias ideologijas, dokumento kūrėjai Bažnyčią rodo kaip lygiavertę ir reikšmingą partnerę saugant demokratiją.
Tačiau, tęsiant dialogą, kuriam Bažnyčia kviečia dokumentu, tenka pripažinti ir jo, mano galva, pagrindinį trūkumą, į kurį verta žvelgti kaip į galimybę toliau svarstyti šią temą. Įdėjus tiek daug pastangų suprasti ideologijas, norėtųsi šiek tiek daugiau dėmesio skirti ir žmogui, esančiam konkrečiose situacijose, išgyvenančiam kančią ir dažnai atstūmimą net ir tikinčiųjų bendruomenėje. Net ir raginimai ugdytojams neretai nuskamba kaip vadovų iškelti uždaviniai be paaiškinimo ir pasiūlymų, kaip jų siekti. Bet net ir su šiuo trūkumu dokumentas tikrai pasitarnaus ieškant dialogo kelio.
