Pernai popiežius Pranciškus į visuotinį kalendorių įrašė Marijos, Bažnyčios Motinos, privalomą minėjimą, paskirdamas jam antrą Sekminių dieną, taip primindamas, jog Dievo Gimdytojos slėpinys pilnatviškai sušvinta tik Bažnyčios slėpinyje. Mergelė Motina yra tobuliausias Bažnyčios narys ir Jos šventumo ikona bei pavyzdys. Trumpai apžvelgę Marijos slėpinio sampratą Naujajame Testamente (nuoroda), aptarkime jo sklaidą Ankstyvosios Bažnyčios epochoje (II–III a.).
Mergelė Motina
Pirmasis iš apaštališkųjų tėvų Marijos vaidmenį Išganymo istorijoje aptaria šv. Ignotas Antiochietis (†107m), antrasis Antiochijos vyskupas po apaštalo Petro ir apaštalo Jono mokinys. Ignotas savo laiškuose įvairioms bendruomenėms Mariją pamini 5 kartus. Mariją jis mato kaip tikrosios Jėzaus žmogystės įrodymą – Jėzus tikrai gimė iš Mergelės ir tapo žmogumi, o nebuvo bekūnė dvasia: „Tėra vienas gydytojas – kūniškas ir dvasinis, gimęs ir negimęs, pasirodęs kūne Dievas, tikrasis gyvenimas mirtyje, kilęs iš Marijos ir DievoJėzus Kristus, mūsų Viešpats.“ Ignotas pabrėžia, kad Marijos mergeliškumas yra didelis slėpinys: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubta paslaptimi Marijos mergystė bei gimdymas, panašiai kaip Viešpaties mirtis – trys šaukte šauktinos paslaptys, kurios įvyko Dievo tyloje.“
Naujoji Ieva
Šv. Justinas (†165 m.) pirmasis iš tėvų Mariją ima vadinti Naująja Ieva, kuri savo klusnumu atitaisė senosios Ievos prasižengimą. Šią teologinę idėją plačiau išvysto šv. Ireniejus Lionietis (†202 m.) Savo raštuose jis apie Mariją kalba kaip apie Naująją Ievą, Užtarėją, Bažnyčios paveikslą. Jisai plėtoja apaštalo Pauliaus mokymą apie Kristų kaip Naująjį Adomą. Kaip Adomas buvo sukurtas, o ne gimė iš vyro ir moters bendradarbiavimo, taip ir Kristus nužengė į Mariją, kad gimtų iš šios tyriausios Mergelės, taip iš jos gaudamas žmogystę. Kaip Kristus yra senojo Adomo atpirkėjas, taip Marija yra Ievos kalčių Atitaisytoja: „nepaklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei [Ieva] tapo mirties priežastimi, taip ir Marija, turėdama paskirtą vyrą, bet vis dėlto mergelė, paklusdama ir sau, ir visai žmonių giminei tapo išgelbėjimo priežastimišitaip ir Ievos nepaklusnumo mazgą išrišo Marijos paklusnumas: ką buvo mergelė Ieva surišusi netikėjimu, tai išrišo Mergelė Marija tikėjimu.“
Visuomet Mergelė
Greta Bažnyčios rašytojų kūrybos, šiuo laikotarpiu ypač paplinta ir nekanoninė literatūra – apokrifai. Nors Bažnyčia visais laikais nepripažino šių šaltinių vertės, tačiau jie yra svarbūs to meto tikėjimo ir liaudiškojo pamaldumo liudininkai. Dažniausiai apokrifai būdavo sukuriami jau esančiai liturginei ar tikėjimo praktikai įteisinti, nukeliant ją į apaštalų laikus. Tarp itin reikšmingų apokrifų skirtų Mergelei Marijai, žinomiausias yra tarp 110–130 m. sukurtas Genesis Mariae. (Marijos Gimimas arba Jokūbo Proto evangelija) Yra išlikę 130 graikiškų manuskriptų, seniausias iš jų siekia III a. Šis apokrifas padarė įtaką Marijos tėvų – Joakimo ir Onos – kultui bei Marijos paaukojimo Šventykloje šventės atsiradimui. Šiame kūrinyje randamos svarbios idėjos apie Mergelę Mariją, kurios atspindi to meto krikščioniškų bendruomenių tikėjimą – nuo pat gimimo ji buvo pašvęsta Dievui ir apsaugota nuo susitepimo (paaukojimas Šventykloje); Mergelė prieš gimdymą, Mergelė gimdymo metu, Mergelė po gimdymo.
Taip pat II a. tarp Palestinos žydų kilmės krikščionių bendruomenių pasirodė pirmieji pasakojimai apie Marijos mirtį, kur teigiama, kad Marijos siela buvo paimta į Dangų, o kūnas paslėptas iki mirusiųjų prisikėlimo dienos.
Sub tuum praesidium
Greta nekanoninių tradicijų, iš III a. mus pasiekia ir liturginės praktikos, skirtos Mergelei Marijai, – tai himnas (arba malda) Sub tuum praesidium (Tavo apgynimo šaukiamės): „Tavo gailestingume ieškome prieglobsčio Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski [mūsų] reikaluose, bet nuo pavojų išgelbėk mus, vienintele tyriausioji, vienintele palaimintoji.“
Yra išlikusi papiruso atraiža su šia malda datuojama 250–280 m., rodanti, kad žodinėje tradicijoje malda buvo žinoma jau iki 250 m. Sub tuum praesidium gimė Aleksandrijos bažnyčioje ir buvo naudojama Kalėdų liturgijoje. Ši malda atskleidžia kelias svarbias teologines idėjas:
1. Ypatingas Marijos išrinkimas ir išskirtinumas (vienintelė palaimintoji);
2. Amžinoji Marijos mergystė (vienintelė tyriausioji);
3. Dieviškoji Motinystė (Dievo Gimdytoja).
Svarbus yra ir titulo Theotokos (Dievo Gimdytoja) taikymas Marijai, dar iki polemikos su Nestorijumi ir Efezo susirinkimo (431 m.)
Apibendrinant galima teigti, kad II ir III amžius yra ankstyvosios mariologijos epocha. Bažnyčios rašytojų, liaudiškojo pamaldumo šaltinių ir liturgijos praktikų liudijimas Mariją pristato kaip nepakeičiamą Išganymo plano dalyvę – Mergelę ir Dievo Gimdytoją, kuri savo klusnumu ir bendradarbiavimu su Dievo Sūnumi atitaisė Ievos kaltę ir tapo išganymo priežastimi visai žmonijai.
