Pastarosiomis dienomis pasaulio žiniasklaidoje dažnai skambėjo Noa Pothoven, olandės paauglės vardas, iš tiesų liūdna jos istorija, galiausiai mirtis vos septyniolikos metų amžiaus.
Merginos psichologinė būklė buvo labai sunki po patirtų priekabiavimų, kai jai buvo 11-12 metų, ir galiausiai išprievartavimo, kai buvo keturiolikmetė. Psichologinis ir psichiatrinis gydymas nedavė trokštamų rezultatų, iš traumos ji bandė išsivaduoti autobiografiniu ir viešu pasakojimu apie save, praėjusiais metais įteikė skundą policijai dėl seksualinės prievartos. Galiausiai visiškai išsekusi atsisakė valgyti ir gerti. Mirtis ją ištiko birželio 2-ąją, sekmadienį, namuose, artimųjų apsuptyje. Skirtingai nei pranešė daug tarptautinės žiniasklaidos priemonių, paauglei nebuvo duotas leidimas pasinaudoti Olandijoje įteisintos eutanazijos procedūra, o šeima pareiškime spaudai patikslino, jog mirtį lėmė išsekimas atsisakius maisto.
„Pajaučiau didelį skausmą: dėl jos, vargšės merginos, ir jos šeimos. Gyvybės Viešpačiui patikime kiekvieną jos dieną, kiekvieną ašarą ir kiekvieną šypseną“, – italų dienraščiui „La Stampa“ sakė arkivyskupas Vincenzo Paglia, Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas, klausinėjamas, ką mano apie šią dramatišką istoriją ir tuos klausimus, kuriuos ji kelia. Pavyzdžiui, ar tokioje sunkioje psichologinėje būklėje prasminga kalbėti apie laisvą apsisprendimą?
„Deja, asmeniškai nepažinau Noa, negalėjau išklausyti jos skausmo, jos kentėjimo, jos nenutrūkstančio nuovargio; dėl to negaliu sau leisti kaip nors vertinti šį specifinį atvejį. Dabartinė Vakarų kultūra išaukštino iki absoliuto šventą kiekvieno individo teisę į laisvę, išraudama ją iš audinio, kuriame kiekvienos žmogiškos gyvybės gyvenimas yra orus ir prasmingas: socialinių santykių, kurie kelia teisingumo, teisių ir pareigų klausimus, ir jų istorijų, kurios vystosi bendros atsakomybės dėka. Vargas mums, jei pamirštame, kad esame susiję vieni su kitais“, – sakė arkivyskupas.
„Noa istorija yra ypač skaudi, tam tikrais aspektais kraštutinė: noriu tikėti, kad daug kas dėjo pastangas padėti šiai merginai. Jos atvejis, deja, nėra izoliuotas: šiandien savižudybės yra antroji mirtingumo priežastis tarp 12 – 25 metų jaunuolių Europoje! Pritrūko pilietinės visuomenės, kuriai tenka reguliaciniai ir ugdymo uždaviniai. Pritrūko krikščioniškos bendruomenės, nepajėgusios veiksmingai išreikšti gerosios gyvenimo naujienos. Pritrūko atsakingų ir patikimų suaugusiųjų. Mūsų Europa serga: nebeturi vaikų, o tas nedidelis skaičius, kurį pagimdo, dažnai nebesugeba surasti motyvo gyventi. Būtinai tai pakeisti.“ (RK / Vatican News)
