Trečiąją vizito Rumunijoje dieną popiežius Pranciškus vėl sugrįžo į Transilvanijos regioną kulminaciniam savo kelionės momentui – septynių kankinių beatifikacijai. Lėktuvas nugabeno Šventąjį Tėvą į Sibiu miestą, viduramžiais įkurtą saksų kolonistų, 2007-ųjų Europos kultūros sostinę, o sraigtasparnis – į Blažo miestą, kuris priklauso Albos Julijos didžiajai arkivyskupijai. Šios ganytojas yra kardinolas Lucianas Muresanas. Blažas yra istorinis katalikų centras, jame išspausdintas pirmasis katalikiškas Biblijos vertimas, čia kunigystei rengiami graikų apeigų katalikų seminaristai. Popiežius atvyko į Blažo Laisvės lauką, istorinę vietą: 1848 metais, Europos tautų budimo laikotarpiu, čia susirinko dešimtys tūkstančių rumunų, kurie reikalavo jų kaip tautos pripažinimo, laisvės ir pilietinių teisių. Kitas svarbus epizodas įvyko 1948 metų gegužės mėnesį, kai graikų katalikų tikinčiuosius subūręs komunistinis režimas pabandė juos jėga priskirti ortodoksų Bažnyčiai. Jie nesutiko, nors žinojo, jog to kaina – persekiojimas.
Pranciškus palaimintaisiais paskelbė septynis graikų katalikų vyskupus: Valerijų Trajaną Frenţiu, Vasilį Aftenie, Joną Suciu, Titą Livijų Chinezu, Joną Bălan, Aleksandrą Rusu ir Julijų Hossu, kardinolą. Visi jie buvo areštuoti, kankinti ir kalinti pasibaisėtinomis sąlygomis, kai kurie po kelis kartus. Keturi mirė kalėjime, o trys už kalėjimo sienų: kalėjimo sąlygos gerokai paankstino jų mirtį.
Kaip ne kartą buvo priminta, šių tvirtų tikėjimo vyrų beatifikacija taip pat pagerbia tūkstančius kitų graikų katalikų rumunų kankinių: dvasininkų, vienuolių, pasauliečių, vyrų ir moterų, jaunų ir senų, kankintų, prievartautų, pažemintų ir nužudytų.
Beatifikacijos Mišiose, kuriose dalyvavo ar per lauko ekranus stebėjo per 80 000 žmonių, buvo perskaitytas skaitinys iš Evangelijos pagal Joną, pasakojęs apie neregio išgydymą (Jn 9, 1–38): sutikę neregį, mokiniai Jėzų paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Tačiau Jėzus pataiso jų logiką ir sugrąžina neregiui regėjimą. Pastarasis iškentė tardymą ir plūdimą kitų žydų, kurie taip pat vadovavosi nuodėmes logika.
Pačiam išgydymo stebuklui, pažymėjo popiežius, skiriamos vos dvi eilutės, o likęs pasakojimas skirtas šio išgydymo pasekmėms neregio tikėjimui ir ginčams tarp žydų: šie abejoja neregio tapatybe ir faktu, jog jis gimė aklas, neigia Dievo veikimą šabo dieną.
„Visa scena ir ginčai parodo, kaip sunku suprasti Jėzaus veiksmus ir prioritetus, atvedimą į centrą to, kuris buvo pakraštyje, ypač kai manoma, jog pirmenybė tenka „šeštadieniui“, o ne meilei Tėvo, kuris nori išgelbėti visus žmones“, – sakė Pranciškus. – „Aklasis turėjo gyventi ne vien su savo aklumu, bet ir visų aplink esančių. Nes toks yra žmogaus širdyje gimstantis priešiškumas ir priešinimasis, kai į centrą vietoj asmens iškeliami tam tikri interesai, etiketės, teorijos, abstrakcijos ir ideologijos, kurios ten, kur priimamos, tik apakina viską ir visus. Viešpaties logika yra kitokia: jis neprisidengia nei ideologiniu pasyvumu, nei abstrakcija, tačiau ieško asmens ir jo veido, jo žaizdų ir jo istorijos.“
„Šios žemės gerai pažįsta žmonių kančią, kai ideologijos ar režimo svoris yra didesnis už gyvenimą, kai jie priešpriešinami kaip norma pačiam gyvenimui ir asmenų tikėjimui, kai apsisprendimo galia, laisvė ir kūrybingumo erdvė yra sumažinamos ir net panaikinamos“, – kalbėjo popiežius. – „Jūs iškentėte niekinimo žodžius ir veiksmus, tremtį ir sunaikinimą to, kuris negali apsiginti, nepritariančiųjų užtildymą. Ypač pagalvokime apie septynis graikų katalikų vyskupus, kuriuos turėjau džiaugsmo paskelbti palaimintaisiais. Žiauriai persekiojimi režimo jie parodė pavyzdinį tikėjimą ir meilę savo tautai.“
Pasak popiežiaus, šių kankinių palikimas rumunų tautai gali būti apibūdintas dviem žodžiais: laisvė ir gailestingumas.
Palaimintieji paaukojo gyvenimą priešindamiesi ideologijai ir režimui, kuris nepripažino laisvės ir pamatinių asmens teisių. Tačiau jų kankinystės nelydėjo neapykanta persekiotojams, priešingai, jie romiai priėmė išbandymą. „Dievas mus pasiuntė į šias tamsybes, kad dovanotume atleidimą ir melstumėmės už visų atsivertimą“ – šie vyskupo Julijaus Hossu žodžiai išreiškia visų palaimintųjų kankinių nuostatą.
„Brangūs broliai ir seserys, ir šiandien išnyra naujos ideologijos, kurios subtiliu būdu bando save primesti ir išrauti mūsų žmones iš savo turtingiausių kultūrinių ir religinių tradicijų. Ideologinės kolonizacijos, kurios menkina asmens, gyvybės, santuokos ir šeimos vertę, kenkia savo susvetimėjusiais pasiūlymais, tokiais pat ateistiniais kaip ir praeityje, ypač mūsų jaunuoliams ir vaikams, palikdamos juos be šaknų. Tada visa tai, kas betarpiškai netarnauja interesams, yra nebesvarbu, skatina asmenis išnaudoti kitus ir elgtis su jais kaip su daiktais“, – sakė popiežius Pranciškus.
„Noriu jus padrąsinti nešti mūsų amžininkams Evangelijos šviesą ir tęsti kovą, kaip ir šie palaimintieji, prieš gimstančias naujas ideologijas. Liudykite laisvę ir gailestingumą, prieš pasidalijimus iškeldami brolystę ir dialogą, gilindami kraujo brolystę, kurios pradžia yra kančios laikotarpyje, kuriame bėgant laikui pasidaliję krikščionys vėl atrado vienas kitą kaip artimus ir solidarius“, - homilijos pabaigoje sakė popiežius, visiems dalyviams paprašęs Dievo Motinos ir naujų palaimintųjų užtarimo.
*
Beatifikacijos Mišių pabaigoje popiežius Pranciškus taip pat sukalbėjo vidudienio „Regina Coeli“ maldą. Šventasis Tėvas visiems padėkojo už svetingumą ir gerą jo kelionės eigą: valdžiai, ortodoksų Bažnyčiai, lotynų ir graikų apeigų katalikų bendruomenėms.
„Mergelė Marija motiniškai tesaugo visus Rumunijos piliečius, kurie istorijos bėgyje visada kliovėsi jos užtarimu. Jai patikiu jus visus ir prašau jus vesti tikėjimo keliu link autentiškos pažangos ir taikos, link teisingesnės ir broliškesnės tėvynės kūrimo“, – dar kartą meldė Pranciškus. (RK / Vatican News)
