Keletą kartų metuose vis sužinome, kad mus pasiekia žinia iš vyskupijų apie naujus kunigų skyrimus. Vieniems tai gera žinia, kitiems tenka atsisveikinti su mylimais ir ne vienerius metus parapijoje tarnavusiais kunigais. Kodėl dvasininkai skiriami pareigoms atlikti vis kitoje parapijoje? Kaip išlydėti kunigą į naują tarnystės vietą ir kaip sutikti atvykusį?
Kas yra parapija?
Parapija – tai tikinčiųjų bendruomenė, žmonės, gyvenantys konkrečioje ir apibrėžtoje teritorijoje, kurie paprastai lankosi tai parapijai priklausančioje bažnyčioje. Vyskupo pavedimu, tos bendruomenės sielovada rūpinasi klebonas, o jam padeda vikaras. Parapijų būna įvairių dydžių: kartais vienam klebonui yra pavesta rūpintis keliomis mažesnėmis parapijomis, o didesnėse parapijose klebonui padeda ir keli vikarai. Tačiau vienoje parapijoje yra tik vienas klebonas.
Ką veikia klebonas?
Remiantis kanonais (tai yra pagrindinis visą Katalikų Bažnyčios gyvenimą reguliuojantis teisinis dokumentas), pagrindinės parapijos klebono pareigos yra trys: mokyti, šventinti ir valdyti. Būtent parapijos klebonas yra atsakingas už tai, kad tikintiesiems „būtų skelbiamas neiškraipytas Dievo žodis“. Pirmiausia Dievo žodį išgirstame šv. Mišių metu, tad klebonas turėtų pasirūpinti, kad jis tinkamai būtų išaiškinamas per homilijas. Klebonas taip pat yra atsakingas už įvairią mokymo ar karitatyvinę parapijos veiklą – juk tai taip pat yra Evangelijos skelbimas ir būdas pažinti savo tikėjimą.
Savo pareigą šventinti klebonas atlieka tuomet, kai rūpinasi, jog viso parapijos gyvenimo centras būtų Eucharistija. Tai ne tik šv. Mišių šventimas, bet taip pat parapijiečių skatinimas kuo dažniau praktikuoti kitus sakramentus (pvz., atgailos), puoselėti asmeninę bei bendruomeninę maldą. Klebonas rūpinasi sakramentų teikimu parapijiečiams, krikštu, ligonių patepimu, jis taip pat palydi mirusiuosius, laimina santuokas. Viena ypač svarbi klebono pareiga – melstis už savo parapijiečius. Tą jis turi daryti visais sekmadieniais ir vyskupijoje privalomomis švenčių dienomis, švęsdamas šv. Mišias.
Klebonas taip pat yra ir parapijos valdytojas. Tai visai nereiškia, jog jis vienas turi viską daryti ir viskuo rūpintis, tačiau jis yra atsakingas už darnų parapijos gyvenimą. Kad iš tiesų viskas vyktų sklandžiai, kad įvairios pareigos būtų pavestos tinkamiausiems žmonėms, būtina pirmiausia pažinti savo parapijos žmones. Tad net jau minėtame Bažnyčios teisės dokumente, t. y. kanonuose, nurodoma, jog parapijos klebonas turėtų lankyti parapijiečius, dalyvauti jų gyvenimuose, padėti ir stiprinti ištikus negandoms.
Geras valdytojas žino, kokias pareigas tinkama patikėti kitiems parapijos bendruomenės nariams. Pasauliečiai taip pat yra Bažnyčios dalis, atsakingi už savo vietinę bendruomenę – parapiją. Tad klebonas turėtų pasirūpinti, kad ir pasauliečiai būtų įtraukti į parapijos gyvenimą ne tik kaip renginių ar šv. Mišių dalyviai, bet ir kaip tos parapijos šeimininkai. Šiandien neretai parapijose yra įkurtos parapijos pastoracinės tarybos. Tai tokia bendruomenės valdymo institucija, kuri klebono vadovaujama, rūpinasi visa parapijos sielovadine veikla. Dažnai šią tarybą sudaro įvairių parapijoje veikiančių grupelių ar centrų vadovai. Kita klebonui valdymo tarnystėje padedanti parapijos institucija yra ekonominių reikalų taryba. Klebonas parapijoje yra ne tik ganytojas, bet ir atsakingas už toje parapijoje esantį Bažnyčios turtą, ne tik pastatus, jų išlaikymą, statymą ar remontus, bet ir tikinčiųjų aukas ir jų tinkamą paskirstymą. Ekonominių reikalų taryba, kurios nariai gali būti ir pasauliečiai, kaip tik ir yra institucija, kuri padeda klebonui tvarkytis su jam patikėtu turtu.
Klebono padėjėjai dvasininkai
Žinoma, kiekvienas parapijietis yra ne tik klebono pagalbininkas, bet ir savo parapijos kūrėjas, šeimininkas. Tačiau Bažnyčioje yra tokių tarnysčių, kurias atlikti gali tik dvasininkas. Ir tikriausiai jau akivaizdu, kad kai kuriose parapijose vienam dvasininkui atlikti visų darbų yra neįmanoma. Tad klebonui padeda kunigai vikarai. Šie kunigai, tardamiesi su klebonu ir jo vadovaujami, gali būti atsakingi už visą parapijos sielovadą, arba už konkrečią vieną ar kelias sritis. Kartais vienas vikaras gali būti atsakingas už tarnystę, vykdomą keliose parapijose.
Ar parapijos bendruomenė gali pasirinkti kleboną?
Parapijos kleboną bei vikarą skiria vyskupijos vyskupas. Tai yra jo tiesioginė atsakomybė. Jis, žinoma, gali tartis su kitais kunigais, gali išklausyti parapijiečius, tačiau sprendimą priima tik vyskupas. Tačiau parapijos tikintieji tikrai gali kalbėtis su savo vyskupu apie parapijos reikalus, aptarti klebono ir kitų parapijoje tarnaujančių dvasininkų darbus, kad vyskupas turėtų galimybę tinkamai reaguoti į parapijoje iškilusius poreikius ir problemas.
Kodėl kunigai yra dažnai perkeliami iš vienos parapijos į kitą?
Nėra nustatyto vieno ir visiems katalikų kunigams galiojančio laikotarpio, kurį klebonas ar vikaras privalo išbūti vienoje parapijoje ar laikotarpio, kurį atitarnavęs vienoje parapijoje, kunigas yra iškeliamas į kitą. Tai priklauso nuo vyskupijos gyvenimo ir poreikių, vyskupo sprendimo. Patys kunigai taip pat gali prašyti vyskupų juos perkelti į kitą parapiją, arba ilgesnį laiką palikti vienoje.
Tikrai suprantama, kodėl taip sunku išsiskirti su klebonu, kuris atvykęs į parapiją savo sunkiu darbu, šiltu ir rūpestingu bendravimu tą parapiją tarsi prikėlė. Bet gali būti, kad klebono perkėlimas reiškia, jog parapijos tikinčiųjų bendruomenė yra pakankamai sustiprėjusi, kad galėtų tęsti pradėtas veiklas, o taip pat pajėgi pradėti naujus darbus su nauju klebonu. Kartais „geri“ klebonai yra perkeliami, nes ir kitoms tikinčiųjų bendruomenėms reikia gero ganytojo, kuris galbūt turėtų sukurti ir, net tiesiogine to žodžio prasme, pastatyti bendruomenę ir jos namus nuo pamatų.
Vikarai paprastai perkeliami iš parapijos į parapiją dažiau, nes tokiu būdu jie turi galimybę pažinti skirtingas bendruomenes, dalyvauti įvairesnėse parapijų veiklose. Tokia patirtis jiems yra svarbi, ruošiantis pastovesnėms ir didesnėms atsakomybėms.
Kartasi puikiai tarnaujančių ir stiprias bendruomenes aplink save buriančių dvasininkų perkėlimas gali pasitarnauti ir pačiai bendruomenei, nes padeda neprisirišti prie konkretaus asmens, o sutelkti dėmesį į Bažnyčios misiją, ne į kunigą, bet į tuos, parapijiečius, kuriems labiausiai reikia kitų bendruomenės narių pagalbos.
Kaip išlydėti kunigą į naują tarnystės vietą ir kaip sutikti atvykusį?
Nėra taisyklių ar privalomų sutikimo bei išlydėjimo formų. Tiesa, Bažnyčios kanonuose yra nustatytos tam tikros procedūros, kuriomis parapija yra perduodama klebonui, tačiau tikintiesiems tuo rūpintis nereikia.
Pirmiausia, tiek išlydimą, tiek sutinkamą dvasininką galima palydėti malda. Puiku, kai parapijos tikintieji tyliai meldžiasi, bet dvasininkams būtų didelis pastiprinimas, jei jie žinotų apie parapijiečių rūpestį ir palydėjimą. Maldai už parapijos kunigus galima susirinkti bažnyčioje arba tikintieji gali susitarti melstis konkrečia malda, konkrečiu metu ir namuose. Parapija gali kunigui padovanoti maldos kalendorių. Pavyzdžiui, šeimos ar pavieniai bendruomenės nariai įsipareigoja melstis už kunigą vieną dieną. Taip gali būti sudaroma nenutrūkstama maldos grandinė ir visiems metams. Bet ir vieno mėnesio maldos kalendorius būtų puiki dovana!
Išvykstančiam klebonui ar vikarui galima padovanoti parapijos nuotrauką, ar prisiminimų albumą, kur nuotraukose, straipsniuose, parapijos vaikų (o gal ir suaugusių) piešiniuose užfiksuoti svarbūs parapijos įvykiai, veiklos, susitikimai, šventės.
Savo rūpestį ir dėmesį naujam atvykusiam kunigui galima parodyti nusiuntus pasveikinimo atvirutę, ar tiesiog žinutę. Galite apsilankyti parapijos raštinėje, susipažinti su atvykusiu nauju klebonu ar vikaru bei paklausti, galbūt jiems reikia kokios nors pagalbos įsikuriant naujuose namuose, o gal jau yra klausimų apie parapijos veiklą, bažnyčios būklę ir pan. O galbūt jūsų šeima galėtų pakviesti naują kleboną pietų ar galėtų tiesiog pagaminti vakarienę? Juk kraustymasis ir įsikūrimas naujoje vietoje tikrai pareikalauja nemažai laiko ir jėgų. Paprastas rankos paspaudimas ir pasveikinimas taip pat yra malonus sutikimo ir priėmimo ženklas.
Tikriausiai sunku būtų naujam klebonui pradėti darbus, jei jis nuolat girdėtų naujų parapijiečių užuominas, kaip „anas klebonas darė kitaip“, „o mūsų senasis klebonas taip nedarydavo“ ir panašiai. Įsileisti naują žmogų į savo bendruomenę ir patikėti jam parapijos veiklas, turtą ir visus rūpesčius tikrai yra sudėtingas žingsnis. Bet apsimoka būti geranorišku ir surizikuoti. Galbūt būtent jūsų parapijoje šis konkretus klebonas ar vikaras atras savo pašaukimo džiaugsmą ir nustebins ne tik parapijiečius, bet ir savo vyskupą.
Na ir žinoma, kartu švenčiamos šv. Mišios bus tikrai pati geriausia tiek bendros kelionės pabaiga, tiek pradžia.
Parengta pagal Bažnyčios žinių tekstą „Parapija, klebono ir vikaro pareigos kanonų teisės požiūriu“ ir aleteia.org tekstą „Why are priests moved around so much? How should we welcome them?“
