Gegužės 15 d. Vilniaus universitete vyko konferencija „Jėzuitų ugdymas siekiantiems daugiau“. Tai vienas iš renginių, kuriais jėzuitai pažymi savo misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejų. Jėzuitai į Vilnių atvyko 1569-aisiais ir savo veiklą pradėjo nuo mokyklos – dviaukščiame name Universiteto gatvėje tilpo koplyčia, biblioteka, jėzuitų celės ir pirmosios klasės.
Jėzuitiškos mokyklos dominavo rengiant ištisas LDK visuomenės kūrėjų kartas, tiek pasauliečių, tiek dvasininkų, teigia istorikas dr. Liudas Jovaiša. Apie jėzuitų ugdomosios veiklos pradžią Lietuvoje, jų atneštas invacijas, draugijos atsikūrimą XX a. pradžioje ir ignaciško udymo principus įvadinėje konferencijos diskusijoje kalbėjo istorikai doc. dr. Liudas Jovaiša bei doc. dr. Arūnas Streikus ir kun. Antanas Saulaitis SJ.
Nori pakeisti visuomenę, pradėk nuo mokyklos
Jėzuitai, studijuodami Paryžiaus universitete, prisirinko gerų ugdymo pavyzdžių ir keliaudami į misijas visame pasaulyje juos skleidė, pasakoja kun. A. Saulaitis SJ. Šv. Pranciškus Ksaveras nuvykęs į Japoniją, net ir nesitaręs su likusiais jėzuitais, ten įkūrė mokyklą. „Mokyklos yra jėzuitų kraujyje“, – pabrėžė t. A. Saulaitis.
Atvykę į Lietuvą, dar iki oficialios jėzuitų kolegijos įsteigimo, jėzuitai jau pradėjo mokymo darbą. Nors pradžioje atvyko vos keturi (čekas, olandas ir du lenkai), praėjus metams po kolegijos atidarymo, jų jau buvo 17, o dar po metų –34 jėzuitai, pasakoja dr. Liudas Jovaiša. Vilniaus universitetas buvo ilgiausiai LDK veikusi mokymo įstaiga iki Jėzaus draugijos panaikinimo. Tai buvo ir gimnazija (vidurinė mokykla), ir universitetas. Nuo XVIII amžiaus vidurio Vilniuje, buvusiame Naručio viešbutyje, veikė jėzuitų kilmingųjų kolegija, kurioje buvo ugdomas visuomenės elitas.
XVIII a. viduryje dėstytojais dirbo apie 100 jėzuitų. Kitų pareigos buvo pagalbinės: studijų sistemos ir tvarkos prižiūrėtojai, studijų prefektai, sielovadininkai, kurie kuravo studentų draugijų veiklą. Jėzuitai nuo pat pradžių užsiėmė integraliu ugdymu – ne tik pedagogine didaktika, bet ir sielovada.
Jėzuitiškos mokyklos dominavo rengiant ištisas LDK visuomenės kūrėjų kartas, tiek pasauliečių, tiek dvasininkų, pasakoja istorikas dr. Liudas Jovaiša. Tai buvo klasikinės humanitarinio tipo gimnazijos – novatoriškos mokyklos, sukurtos renesanso humanistine dvasia. Jėzuitiškas ugdymas tapo standartinis. Tad, viena vertus, aukšta ugdymo kokybė prisidėjo prie visuomenės šviesėjimo, kita vertus, ugdymo sistemoje pasireiškę trūkumai atsiliepė ir visuomenėje.
Uždraudus Jėzaus draugijos veiklą, jėzuitų švietimo sistema buvo suvalstybinta. Visgi ugdymo įstaigose dirbo tas pats personalas, tie patys jėzuitai dėstytojai, kurie savo tapatybės neišsižadėjo, tad ir universiteto ugdymo kryptis per daug nepakito, pabrėžia Liudas Jovaiša. LDK teritorijoje ordino panaikinimo dokumentas nebuvo paskelbtas, tad čia jie veikė ir toliau. Tačiau kai 1814 m. pasaulyje jėzuitų ordinas buvo atkurtas, iš LDK, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai, jėzuitai buvo išvyti.
Dvasinės pratybos – ne tik šventiesiems, bet ir normaliems žmonėms
Jėzuitai XX a. į Lietuvą grįžo panašiai kaip prieš 300 metų, pasakoja A. Streikus. 1920 m. į Kauną draugiją atgavinti atsiunčimas vienas žmogus – t. Jonas Kipas SJ. Kadangi Vilnius buvo užimtas lenkų, valstybinės įstaigos kūrėsi Kaune. T. Kipas greitai išmoko lietuvių kalbą ir po metų Kaune pradėjo kurti gimnaziją. Gimnazija netrukus išgarsėjo, į ją vaikus leido didelė dalis politinio, akademinio ir kultūrino Kauno elito. Kun. A. Saulaitis pabrėžia, kad gimnazijoje laikytasi principo – blogų mokinių nepašalinti, bet ieškoti, kaip jiems padėti atsistoti ant kojų.
Kauno gimnazijoje, norėdamas mokinius geriau supažindinti su pasauliu, t. Kipas įrengė puikią laboratoriją – aprūpino gerais prietaisais, surinko augalų, gyvūnų iškamšų kolekciją (kuri vėliau buvo perkelta į T. Ivanausko muziejų). Visgi darbai nėjosi lengvai. Net lietuvis jėzuitas Benediktas Andruška priekaištavo, kam Kipas leidžia tokius didelius pinigus kažkokiems prietaisams, geriau statytų bažnyčią. Bet J. Kipas turėjo viziją – mokiniams ugdyti reikalinga geriausia įranga.
Atvykus jėzuitams, Kaune tarp pasauliečių paplito ignaciškos dvasinės pratybos. Jėzuitai manė, kad dvasinės pratybos – ne tik šventiems, bet ir normaliems žmonėms, teigė kun. A. Saulaitis. Istorikas A. Steikus pasakoja, kad dvasinės pratybos pasiekė ne tik kultūrinį, bet ir karinį elitą, o tai buvo didelis pasiekimas.
1944 m. sovietai vos ne per dieną sunaikino jėzuitų ugdymo įstaigas. Visgi, tautos jiems palaužti nepavyko. A. Streikus pabrėžė, kad gimnazijos išugdytų žmonių pasipriešinimas sovietizacijai buvo atsparesnis. Nors daug žmonių pabėgo, buvo ištremti ar nužudyti, dalis jėzuitų mokytojų ir toliau dirbo kitose mokyklose. Jėzuitai buvo pogrindinio kunigų ugdymo stuburas. Sovietinei valdžiai nežinant, jėzuitai parengė nemažai naujos kartos kunigų.
Dėmesys studentui, o ne tik dalykui
Kun. A. Saulaitis pastebėjo, kad jėzuitų ugdymo principas nepasikeitė: dėmesys studentui, o ne tik dalykui. Labai svarbu matyti asmenį, suprasti jo esamą padėtį ir pagal tai jį ugdyti. Taip pat ugdyti bendradarbiavimą, kad mokiniai siektų ne tik asmeninių aukštumų. T. Saulaitis priminė popiežiaus Pranciškaus mintį – reikia tvirtai laikytis esminių dėsnių, o visa kita galima pritaikyti. Kitose šalyse gali būti kita nuotaika, kitoks bendravimas tarp studentų, sako t. Saulaitis.
Istorikas Liudas Jovaiša pasakojo, kad šio principo laikytasi ir LDK laikais. Vilniaus kolegijoje buvo atsižvelgiama į vietos aplinkybes. Visame pasaulyje jėzuitų mokyklose dėstomi tie patys dalykai, bet LDK tėvai norėjo, kad jų atžalos mokytųsi ir vietinių kalbų – rusėnų ir vokiečių – ir jos buvo įtrauktos į ugdymo programą. Austrijos jėzuitų provincijolas paliko tokias instrukcijas pirmajam Vilniaus kolegijos rektoriui – stabilumas ir atsižvelgimas į vietos sąlygas.
Jėzuitai į ugdymo procesą siekė integruoti ir mokslo pasiekimus, pasakoja Liudas Jovaiša. Matėsi pozityvumas pasaulio atžvilgiu, troškimas jį pažinti. Jėzuitai siekė visuapusiško ugdymo. Jų teatras buvo vienas iš tokio ugdymo pavyzdžių. Mokslo mylėtojai teatre pritaikė įmantrių techninių efektų. Bet vaidyba nebuvo tik laisvalaiko užėmimo forma. Per teartą jėzuitai mokė praktinio viešojo kalbėjimo, tikslingai rinkdamiesi pjeses savo mokiniams ir žiūrovams diegė dorybes. Per teatrą buvo ugdoma net ir jėzuitiškose įstaigose nesimokanti visuomenės dalis.
