Gegužės 17 dieną mirė vyskupas pranciškonas Paulius Antanas Baltakis OFM. Vyskupas pašarvotas Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje, kurioje šiandien, gegužės 22 d., 11.00 val. aukojamos šv. Mišios ir vyskupas išlydimas į Kretingą. 15.00 val. vyks pasitikimas Kretingos bažnyčioje ir palydėjimas į senąsias miesto kapines.
Siūlome prisiminti Monikos Midverytės OFS parengtą tekstą iš knygos „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ (autorius doc. dr. Artūras Grickevičius) pristatymo 2018 m. rugsėjo 25 d.
Ganytojas, kurio vyskupija – visas pasaulis
Prelato Edmundo Putrimo nuomone, knygos pavadinimas „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ apibendrina pagrindines vyskupo veiklos sritis – tarnauti Bažnyčiai ir Lietuvai.
Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu ir konsekruotas 1984 m. rugsėjo 14 dieną, vyskupas Paulius Baltakis beveik 20 metų, iki 2003-ųjų, vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas. Jis rūpinosi 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų (išsibarsčiusių Šiaurės ir Pietų Amerikose, Australijoje, Europoje), beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, ypač su broliais pranciškonais, išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje.
„Tai buvo vienintelis vyskupas po II pasaulinio karo, oficialiai paskirtas atsakingu už išeivijos lietuvių katalikų sielovadą, – teigė prelatas Edmundas Putrimas. – Jis turėjo vykti per bendruomenes ir parapijas pasaulyje, prisistatyti, kas jis toks, ir vienyti lietuvius katalikus.“
Kovodamas už Lietuvos nepriklausomybę ėjo iki pat JAV prezidento
Pasak knygos autoriaus docento Artūro Grickevičiaus, vyskupas Paulius Baltakis buvo Lietuvos katalikų religinių teisių vėliavnešys Vakaruose. „Per JAV katalikų vyskupų konferenciją, per politikus, įskaitant Baltuosius rūmus, prezidentus Ronaldą Reiganą ir Džordžą Bušą, vyskupas Paulius Baltakis nuolat kėlė Lietuvos katalikų religinių teisių klausimus, – tvirtino A. Grickevičius. – Kiek leidžia spręsti nagrinėti šaltiniai, galima drąsiai teigti, kad be šito indėlio lietuviai čia, savo Tėvynėje, ko gero, nebūtų taip greitai ir santykinai nesunkiai įgiję didesnę religinę laisvę.“
Tačiau t. Pauliaus Baltakio veikla neapsiribojo vien tikinčiųjų teisių gynimu. „Jo veikimas politiniu lygmeniu Lietuvos laisvės byloje dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo taip pat buvo labai svarbus, vyskupas nevengė akcentuoti politinių klausimų ir reikalui esant kartu su kitais vienašališkai pasisakydavo už Lietuvos nepriklausomybę“, – teigė monografijos autorius.
Žmogus, kurio bijojo net grėsmingasis KGB
„Skaitant knygą mane labai nustebino, kad vienas iš pagrindinių šaltinių, kuriuos autorius cituoja, yra KGB (sovietinio saugumo) archyvai, – sakė prelatas Edmundas Putrimas. – Tai rodo, kaip intensyviai dirbo mūsų priešai, kaip toli buvo infiltravęsi jų agentai ir kad jie matė vyskupą Baltakį kaip pavojingą priešą.“
Prelatui antrino ir doc. A. Grickevičius: „Skaitant anuometinio tarybinio saugumo arba kitaip KGB dokumentus akivaizdu, kad toji grėsminga institucija t. Paulių Baltakį traktavo kaip lietuvių klierikalinės emigracijos vedlį, lyderį, kuris yra labai pavojingas tai didžiulei valstybei, gąsdinusiai visą pasaulį savo branduoliniu ginklu ir saugumo struktūromis bei slaptomis operacijomis.“
Pranciškoniško paprastumo ir nuolankumo pavyzdys
Pasak Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministro br. Algirdo Malakauskio, vyskupas t. Paulius Baltakis iki šiol yra ne tik maldos, bet ir nuolankumo pavyzdys. „Prieš grįždamas gyventi į Lietuvą, vyskupas Paulius man pasakė, kad bus paklusnus man, kaip provincijolui, ir savo vietiniam gvardijonui. Atlikęs savo kaip vyskupo tarnystę, jis grįžo kukliai gyventi į Kenebunkporto vienuolyną, o dabar Lietuvoje irgi panoro likti tikru pranciškonu. Tai yra didelis pavyzdys visiems mums, jauniesiems broliams.“
„Manyčiau, kad be pranciškoniško pamaldumo, ko gero, jam būtų buvę nelengva, o gal ir sunkiai įmanoma atlikti tuos darbus ir atlaikyti visas įtampas, – svarstė A. Grickevičius. – Juk būdavo ir trukdžių, ir priešiškumų tarp išeivijos grupių dėl veikimo tikslų ir būdų. Galų gale pats KGB ir sekė, ir darydavo spaudimą. Pavyzdžiui, kai vyskupas Paulius norėjo aplankyti Lietuvoje gyvenančią motiną, buvo keliamos netiesioginės sąlygos dėl lojalumo šiai blogio imperijai. Įvertinus visas šias aplinkybes nesunku suprasti, kad tai buvo didelė našta ir kryžius, kurio be pamaldumo, ko gero, būtų buvę neįmanoma panešti.“
„Popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje labai ragino jaunimą ir suaugusiuosius nepamiršti savo šaknų, žvelgti į savo praeitį ir semtis iš jos, – priminė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. – Šita knyga yra tas žvelgimas į mūsų praeitį, į tremtinių Vakarų kryptimi pusę, ką jie darė laisvoje išeivijoje savo laiku, kad padėtų Lietuvai, kiek vargo tą darydami. Ten vyskupo Pauliaus Baltakio darbas su Lietuvių katalikų religine šalpa tikrai buvo labai reikšmingas, nes tai buvo tiltas su Lietuvos Bažnyčia ir ypač pogrindine Kronikos leidyba. Man atrodo, kad tai tiesioginis atsiliepimas į popiežiaus Pranciškaus raginimą nepamiršti savo ištakų, semtis iš jų susipažįstant su tėvo Pauliaus Baltakio veikla, matant, kokie lietuviai buvo tais laikais – vyskupas Paulius ir kiti, kurie su juo dirbo Dievui ir Tėvynės labui“, – užbaigė arkivyskupas.
