Rinkimų įkarštyje ne kartą girdėjome katalikams skirtų raginimų rinktis kandidatą, atsižvelgiant į jo poziciją krikščioniškų vertybių atžvilgiu. Tačiau, skaitydami Katalikų Bažnyčios mokymą aptariančius tekstus, retai sutiksite terminą „krikščioniškos vertybės“. Katalikų tradicijoje labiau įprasta kalbėti apie dorybes – tvirtumą, išmintingumą, susivaldymą, ir t. t. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčios mokyme apie žmogų ir visuomenę rasime principus, kuriuos įgyvendindami arba jais remdamiesi kursime žmogiškesnę visuomenę.
Šie principai nėra politinė programa ar ideologija, galinti tapti alternatyva liberaliajam kapitalizmui ar komunizmui. Katalikų tradicijos įžvalgos apie žmogų ir visuomenę yra pagrindas, kuriuo remiantis galima pasirinkti bet kokią politinę kryptį. Politika – tai mūsų visų pastangos tam tikru būdu ir tam tikroje situacijoje įgyvendinti Bažnyčios mokyme atskleidžiamus pamatinius principus.
Taip pat svarbu turėti galvoje, kad šie principai, iš jų kylančios moralinės nuostatos bei etiniai reikalavimai yra ne Bažnyčios sukurtos gyvenimo normos, tarsi žmogui pateiktas planas, o dėsniai, kylantys iš pačios žmogaus prigimties. Juos atrado, apmąstė ir atskleidė daugiau nei 2000 metų Bažnyčios socialinį mokymą formavę mąstytojai. Šiandien pateikiamos naujos įžvalgos, kartais mokymas keičiamas (pvz., mirties bausmės klausimas), atsižvelgiant į įvairių sričių specialistų tyrinėjimus, pasikeitusį istorinį, mokslinį kontekstą. Tačiau pagrindiniai principai išlieka. Skirtinguose šaltiniuose galima rasti skirtingą tokių principų skaičių, nepaisant to, kalbama apie tuos pačius dalykus – tai, kas yra žmogus ir koks yra tinkamas žmogaus ir visuomenės santykis.
Pirmiausia – pagarba žmogui
Šio principo esmė – nepaneigiamo ir pamatinio žmogaus kilnumo pripažinimas. Žmogaus kilnumas arba vertingumas nepriklauso nei nuo jo pasiekimų, nei nuo socialinės padėties, to, ką jis turi ar ko neturi. Kilnumas kyla iš to, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Vadinasi, kiekvienas vertas pagarbos vien dėl to, kad jis ar ji yra žmogus. Niekas negali paneigti šio kilnumo, nei negalia, nei skurdas, nei amžius ar rasė. Žmogus nepraranda šio kilnumo, kai jam tiesiog nesiseka ar užklumpa liga ir net tuomet, kai jis padaro nusikaltimą, o daugiau jo neįgyja tie, kurie daugiau turi ar daugiau pasiekia savo gyvenime.
Žmogus yra laisvas
Žmogaus gyvenimas neišvengiamai susijęs su įvairiais moraliniais pasirinkimais. Tačiau jie yra neįmanomi, jei žmogus nėra laisvas. Tik laisvas žmogus gali rinktis ir siekti gėrio. Be šio principo mes negalėtume kalbėti apie pagarbą, santykį, teises ar pareigas. Šio principo įgyvendinimas taip pat reiškia, kad žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimą ir niekas negali varžyti jo pamatinių teisių ir laisvių.
Visi esame lygūs
Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, vadinasi, kiekvienas yra vienodai kilnus ir gerbtinas. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas kalba apie radikalią ir visišką žmonių lygybę. Nereikėtų to painioti su vienodumu. Mes esame skirtingi, bet lygūs savo kilnumu, verte.
Pagarba žmogaus gyvybei
Pagarba žmogaus gyvybei kyla iš nepaneigiamo žmogaus kilnumo, taip pat suvokimo, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana. Tai reiškia, kad nuo pradėjimo akimirkos iki savo natūralios mirties žmogus yra vertingas ir gerbtinas, o iš to kyla jo teisė į gyvenimą ir orias, atitinkančias jo vertingumą ir nepaneigiamą kilnumą, gyvenimo sąlygas. Katalikų tradicijoje žmogaus gyvybės šventumas yra teisingos ir geros visuomenės pagrindas.
Bendruomeniškumas
Žmogus yra ne tik kilnus, vertingas ir laisvas, bet ir socialus, bendruomeniškas. Negalime į žmogų žvelgti tik kaip į izoliuotą individą, jis nuo pat pradžių yra įvairiuose santykiuose su kitais, ir šių santykių jam reikia, kad galėtų augti ir bręsti. Priimdami sprendimus, kurie daro įtaką žmogui, turime atsižvelgti ir į tai, kaip tie sprendimai paveiks jo santykius su šeima, draugais ir visa bendruomene.
Įsitraukimas ir dalyvavimas
Kiekvienas žmogus turi teisę kurti savo pačių gyvenimą ir visuomenę, kurioje jie gyvena. Neturėtume žiūrėti į žmones kaip į pasyviai priimančius ar vykdančius už juos padarytus sprendimus. Kiekvienam žmogui ar žmonių grupei turėtų būti sudaromos galimybės dalyvauti sprendimų, darančių įtaką jų gyvenimams, priėmimo procese. Kiekvienas esame atsakingi už pasaulį, kuriame gyvename, ir už aplinkos, kurioje norėtume gyventi ateityje, kūrimą.
Rūpinimasis vargšais ir pažeidžiamaisiais
Pasaulyje, kuriame skirtis tarp turtingųjų ir vargšų, galingųjų ir bejėgių vis didėja, katalikiška tradicija primena, kad Dievas tvirtai palaiko labiausiai visuomenės atstumtųjų pusę. Žinoma, kiekvieno žmogaus poreikiai yra svarbūs, tik mes pirmiausia turime pasirūpinti labiausiai pažeidžiamais ir atsižvelgti į tai, kaip mūsų sprendimai paveikia jų situaciją.
Solidarumas
Mes esame atsakingi už savo brolius ir seseris. Solidarumas nėra, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „neapibrėžtos užuojautos ar paviršutiniško susikrimtimo dėl blogio, kurį patiria tokia daugybė asmenų, tiek artimų, tiek tolimų, jausmas. Priešingai, tai tvirtas ir atkaklus nusistatymas dirbti bendrojo gėrio, tai yra dėl visų ir kiekvieno, nes visi mes iš tiesų esame atsakingi už visus.“
Rūpestis kūrinija
Savo pagarbą Kūrėjui mes rodome tinkamai rūpindamiesi jo kūrinija. Mes esame atsakingi už visus žemės išteklius, nes jie mums patikėti kaip prievaizdams, o ne vien kaip vartotojams. Įgyvendindami šį principą konkrečiose situacijose, mes atsakingai ir kruopščiai apsvarstome visas mūsų sprendimų pasekmes, dėl mums patikėto turto – žemės išteklių.
Subsidiarumas
Šis žodis yra kilęs iš lotyniško žodžio subsidium, reiškiančio pagalbą ar paramą. Kiekvienas žmogus ar bendruomenė turi tam tikras užduotis ar pareigas, kurias sugeba įvykdyti „pagal savo įgimtus sugebėjimus“. Subsidiarumo principas reiškia, kad mes aiškiai nustatome, kiek ir kokios pagalbos ar paramos reikia tai užduočiai atlikti ar pareigai įvykdyti. Pagalbos ar paramos neturėtų būti per daug, neturėtume iš kito atimti galios pačiam spręsti ir įveikti užduotis. Jei padėsime per daug, mažinsime savarankiškumą, skatinsime bejėgiškumą ir priklausomybę nuo teikiamos paramos. Tačiau pagalbos ir paramos neturėtų būti ir per mažai, tiek, kiek yra būtina, kad asmuo ar bendruomenė atliktų patikėtas užduotis. Šis principas taip pat nustato ribas, kiek valstybė gali kištis į bendruomenių bei asmenų gyvenimus.
Bendrasis gėris
Visuomenė yra tiek sveika, kiek klesti ją sudarančios grupės, taip pat atskiri jos nariai. Bendrasis gėris yra įvairių gėrių, kurie padeda klestėti ir visuomenei, ir atskiriems jos nariams visuma. Bažnyčios tradicijoje išskiriami trys esminiai bendrojo gėrio elementai: pagarba asmeniui („teisė veikti pagal teisingą savo sąžinę; teisė į privataus gyvenimo apsaugą ir į teisingą laisvę“), socialinė gerove ir visuomenės išsivystymas, taip pat taika ir saugumas.
Šiam sąrašui sudaryti naudojausi šaltiniais:
www.centacarebrisbane.net.au
„Katalikų Bažnyčios mokymas apie visuomenę“, Politeia, 2011
