Jėzuitams švenčiant 450 m. misijos Lietuvoje jubiliejų, gegužės 4–5 d. pirmą kartą Lietuvoje lankėsi Jėzaus draugijos generalinis vyresnysis t. ARTURO SOSA SJ. Susitikimuose su Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojais ir ignaciškąjį dvasingumą puoselėjančių vienuolių ir pasauliečių bendruomenių atstovais generolas dalijosi, kaip vadovaudamasis jėzuitiško dvasingumo principais jis mato dabartinį pasaulį bei jo keliamus iššūkius. „Į naujus laikus reikia žiūrėti nauju žvilgsniu, o ne gailintis, kad kažko netekome. Pasaulietinėje visuomenėje atsiveria naujos laisvės erdvės, kuriose yra vietos ir religijos laisvei“, – teigia jėzuitų generolas.
Švietimo sistemos iššūkiai
Gyvename epochos virsmo laikas. Keičiasi ne tik pasaulio supratimas, bet ir būdas, kuriuo jį pažįstame. Mūsų vaikai neįsivaizduoja, kokiame pasaulyje jie gyvens po 50 metų. Mes, kurie rūpinamės jų švietimu, dar mažiau nutuokiame apie būsimą pasaulį, tačiau turime juos mokyti, kad jie užaugtų visaverčiais žmonėmis, pasiruošusiais šio pasaulio iššūkiams. Svarbiausias šv. Ignaco pedagogikos principas – mokosi ir ugdosi pats asmuo, o mokytojas jį tik palydi, tik padeda. Todėl turime atsižvelgti į naujas technologijas ir naujus ugdymosi būdus. Turime ugdyti visavertį žmogų, kuris gebėtų prisitaikyti kintančiame pasaulyje.
Visuomenės sekuliarizacija
Visuomenės sekuliarizacija yra apėmusi visą pasaulį. Mūsų iššūkis – į sekuliarizaciją žvelgti iš tikėjimo perspektyvos ir matyti kaip laiko ženklą. Vatikano II Susirinkimas moko, kad per laiko ženklus Šventoji Dvasia Bažnyčiai rodo jos misijos kryptį. Jei sekuliarizaciją matome kaip laiko ženklą, galime ją interpretuoti kaip naują galimybę skelbti Evangeliją. Tad svarbu vengti praeities nostalgijos: į naujus laikus reikia žiūrėtii nauju žvilgsniu, o ne gailėtis, kad kažko netekome. Pasaulietinėje visuomenėje atsiveria naujų laisvės erdvių, kuriose yra vietos ir religijos laisvei. Sekuliarioje visuomenėje būti krikščionimi yra sąmoningas pasirinkimas, nebėra krikščionių, kurie tokie yra dėl to, kad užaugo krikščioniškoje bendruomenėje ar šeimoje. Jėzaus draugijos dvasinėje tradicijoje tai turėtume matyti kaip galimybę skleistis iganaciškoms dvasinėms pratyboms, kurių tikslas – palydėti žmogų, kad jis laisva valia pasirinktų tarnauti Viešpačiui. Sekuliariniame pasaulyje svarbiau ne katalikų skaičius, bet bendruomenės, kuri laisvai pasirinko Kristų, gyvenimo kokybė.
Bažnyčią purtantys vidiniai skandalai
Mes išgyvename Velykų laikotarpį ir galime savęs paklausti, kaip apaštalai išliko vienybėje po Petro nuostatos kryžiaus akivaizdoje. Dvi pagrindinės Katalikų Bažnyčios kolonos – Petras ir Paulius – buvo išdavikas ir krikščionių persekiotojas. Katalikų Bažnyčia niekada savęs nepristatė kaip tobulų žmonių bendruomenės, o visada pripažino savo narių nuodėmes. Tad pirmas žingsnis yra pripažinti savo nuodėmę ir prašyti atleidimo, kad taptum Bažnyčios dalimi. Mes pasitikime Kristumi, Sūnumi, kurį Tėvas atsiuntė atpirkti mūsų nuodėmes, ir Šventąja Dvasia, kuri mus atnaujina. Mes nepasitikime savimi, nes esame nuodėmingi. Jėzuitas yra nusidėjėlis, kuriam atleista, ir jis yra šaukiamas tarnauti Jėzaus misijoje. Tad seksualinio išnaudojimo skandalų akivaizdoje turime galimybę atpažinti, kaip giliai mūsų bendruomenėje yra įsišaknijusi nuodėmė, ir kaip mums svarbu atsiversti ir labiau pasitikėti Jėzumi Kristumi. Skandalai leidžia pamatyti, kad Bažnyčios pamatas yra Jėzus Kristus, o ne mes patys. Vietoms, kurias supurtė skandalai, yra galimybė atsinaujinti, ir Bažnyčiai dar reikia nueiti ilgą kelią.
