Tradicinėje spaudos konferencijoje, antradienio vakarą vykusioje į Romą skrendančiame lėktuve, popiežius Pranciškus kalbėjo apie susitikimus su Bulgarijos ir Šiaurės Makedonijos gyventojais, atsakė ir į kelis kitus žurnalistų klausimus.
Pokalbio su žurnalistais metu pirmiausia buvo prisimintas pirmadienį miręs Arkos bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier. Popiežius žinojo apie jo ligą; apie Jeano Vanier būklę popiežių nuolat informuodavo jį slaugiusi sesuo Geneviève. Prieš savaitę Pranciškus jam paskambino, Jeanas Vanier klausėsi, bet pats jau beveik negalėjo kalbėti. Esame jam dėkingi už liudijimą, už krikščionišką požiūrį į mirties, kryžiaus, ligos slėpinį, į tuos, kuriuos pasaulis niekina ir atstumia. Dėkojame jam ir dėkojame Dievui, kad mums davė šį žmogų, šį didįjį liudytoją, sakė Pranciškus.
Kalbėdamas apie ką tik aplankytas Bulgariją ir Šiaurės Makedoniją popiežius sakė, kad nepaisant kaimynystės ir panašumų, tai dvi gana skirtingos valstybės. Bulgarija didžiuojasi savo daugiaamže istorija. Šiaurės Makedonija savarankiška valstybe tapo visai neseniai, tačiau ir ji, kaip tauta, turi ilgą istoriją. Ji buvo tarsi vartai, pro kuriuos krikščionybė atėjo į Vakarus. Pokalbis su Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchu Neofitu buvo „tikras grožis“ ir „ugdanti patirtis“. Pranciškus taip pat paminėjo jam atmintin įstrigusią Šiaurės Makedonijos prezidento frazę apie pagarbą, o ne tik pakantumą žmogaus išpažįstamai religijai. Nepaprastą įspūdį padarė apsilankymas Motinos Teresės memoriale, susitikimas su seserimis, jų romumas ir nuolankumas. Popiežius taip pat prisipažino, kad jį labai sujaudino 245 bulgarų vaikų Pirmosios Komunijos šventė. Jis atsiminė savo Pirmąją Komuniją 1944 m. spalio 8 d.
Spaudos konferencijos metu paliestos ir kai kurios kitos, su kelione tiesiogiai nesusijusios temos. Kroatijos dienraščio korespondentė paklausė popiežiaus nuomonės apie Serbijos Ortodoksų Bažnyčios nepritarimą buvusio Zagrebo arkivyskupo palaimintojo Alojzije Stepinaco galimai kanonizacijai.
Prieš atsakydamas į šį konkretų klausimą, popiežius pirmiausia pažymėjo, kad Katalikų Bažnyčios santykiai su visomis Ortodoksų Bažnyčiomis yra geri ir kad netrūksta geros valios. „Nuoširdžiai jums sakau, kad patriarchai, su kuriais esu susitikęs, yra Dievo žmonės“. Dievo žmogus yra Bulgarijos Bažnyčios patriarchas Neofitas; Dievo žmogus yra Gruzijos patriarchas Elijas. Dievo žmogus yra Baltramiejus. Dievo žmogus yra Kirilas. „Jūs galėtumėt paprieštarauti: bet juk šitas turi trūkumų, anas per daug politikuoja, o dar kitas turi kitų ydų. Visi jų turime. Aš irgi. Tačiau man patriarchai yra broliai ir kai kurie iš jų – leiskite pasakyti – tikrai yra šventi Dievo žmonės. Ir tai yra labai svarbu. Aišku, yra ir istorinių problemų, kartais labai senų, dėl kurių mūsų Bažnyčios nesutaria.“
Pasak popiežiaus, būtent tokie istoriniai nesutarimai yra ir nepritarimo Zagrebo arkivyskupo kanonizacijai priežastis. „Stepinacas buvo dorybingas žmogus, dėl to Bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju. Galime į jį melstis kaip į palaimintąjį“, – sakė popiežius. Kanonizacijos proceso metu atsirado ne iki galo išsiaiškintų istorinių klausimų. Sprendimą dėl kanonizacijos priima popiežius. Tai labai didelė atsakomybė. Pranciškus sakė, kad jis daug apie tai galvojo, meldėsi ir galiausiai nusprendė paprašyti Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patriarcho Ireniejaus pagalbos. Ireniejus – didis patriarchas. Jis sutiko padėti, sakė Pranciškus. Buvo sudaryta istorikų komisija. „Ir Ireniejus, ir aš norime žinoti tiesą, nenorime, kad būtų padaryta klaidų. Kam gi būtų naudingas šventumo pripažinimas, jei prieš tai nebūtų išsiaiškinta tiesa?“ Tad komisija tęsia darbą, siekdama gerai išnagrinėti tai, kas kėlė neaiškumų. „Aš nebijau tiesos. Aš bijau tik Dievo teismo“, – sakė Pranciškus.
Spaudos konferencijoje lėktuve popiežiaus paklausta ir apie kitos komisijos darbą. Jau prieš keletą metų buvo sudaryta komisija, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo moterų diakonato tarnystė. Popiežius atsakė, kad komisija dirbo beveik dvejus metus ir nesugebėjo pasiekti vieningų išvadų. Žinome, kad pirmųjų amžių Bažnyčioje buvo moterys diakonės, tačiau nežinome, ar ir joms buvo teikiami tokie pat šventimai kaip diakonams vyrams. Kol kas nėra vieningos nuomonės. Reikia tai dar išsiaiškinti. (JM / VaticanNews)
