Sekmadienio ryte popiežius Pranciškus Rabato katalikų katedroje susitiko su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, kitų krikščioniškų Bažnyčių Maroke – protestantų, ortodoksų ir anglikonų delegatais. Šventojo Tėvo apmąstymo centre buvo krikščioniško gyvenimo esmė tokiame krašte kaip Marokas, kuriame krikščionys sudaro nedidelę mažumą musulmonų daugumos visuomenėje. Tai gali būti sunku, pripažino popiežius. Tačiau krikščioniškas gyvenimas nėra skaičiai, o misija. Krikščionis pašauktas būti palaiminimų ir broliškos meilės raugu ten, kur gyvena.
„Tai reiškia, mieli draugai, kad mūsų, pakrikštytųjų, kunigų ir pasišventusių misija nėra matuojama užimtų vietų skaičiumi ar kiekiu, o sugebėjimu pažadinti ar sukelti pasikeitimą, nuostabą ir užuojautą“, – pasakė popiežius. Misijos kelias nėra prozelitizmas, kuris visada atveda į akligatvį, o būdas, kuriuo esame su Jėzumi ir su kitais. Problema nėra nedidelis mūsų skaičius, o buvimas nereikšmingais, kaip druska be sūrumo (žr. Mt 5, 13–15).
Nerimas kyla tada, anot popiežiaus, kai mus, krikščionis, kankina mintis, jog esame reikšmingi tik tada, kai sudarome minią ir užimame visas erdves. Tačiau krikščioniškas gyvenimas yra sugebėjimas „būti raugu“ ten, kur esame ir su kuo esame, nors ir gali atrodyti, kad tai nepalieka regimų pėdsakų.
Krikščionio apibrėžimas yra „susitikimas“, o ne šliejimasis prie etninės grupės, ideologinės doktrinos ar šventyklos. Esame krikščionys, nes buvome pamilti ir sutikti, o ne prozelitiškai prisijungti. Būti krikščioniu reiškia žinoti, kad mums atleista ir kad esame siųsti elgtis su kitais taip, kaip Dievas elgėsi su mumis. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Jei krikščionis yra susitikimas, tai esminis Bažnyčios požymis yra dialogas. Ne kaip, dar kartą pabrėžė Pranciškus, madingas poelgis ir, dar mažiau, strategija savo narių skaičiui didinti. Bažnyčia turi dialoguoti dėl ištikimybės Viešpačiui, kuris iš meilės pakvietė mus į išganymo ir draugystės dialogą.
„Krikščionis šiose žemėse išmoksta būti gyvu sakramentu dialogo, kurį Dievas trokšta pradėti su kiekvienu vyru ir moterimi, nepriklausomai nuo jų gyvenimo sąlygų“, – sakė popiežius, pridūręs, jog šis dialogas turi būti pagal Jėzų – romus, nuolankus, gerbiantis asmenų laisvę, tuo pat metu degantis meile ir be apskaičiavimų. Jis paminėjo kelis „vyresniuosius brolius“, kurie pateikė tokį liudijimą ir „aukštą matą“: šv. Pranciškų Asyžietį, kuris kryžiaus karo įkarštyje keliavo sutikti sultono al-Maliko al-Kamilo ar palaimintąjį Šarlį de Fuko (Charles de Faucault), nuolankųjį visų brolį. Taip pat visas seseris ir brolius, kurie liko artimi savo žmonėms ir misijai iki mirties.
Popiežius Pranciškus prisiminė vieno misionieriaus pastabą, kaip skamba „Tėve mūsų“ malda ten, kur krikščionys yra mažuma, kur jie apsupti kitą religiją išpažįstančių asmenų. Tokiame kontekste maldavimas „kasdienės duonos duok mums šiandien“ virto užtarimu už visą tautą, kuri, tam tikra prasme, jam buvo patikėta: ne kad būtų administruojama, bet kad būtų mylima.
Dialogas ir tokia malda konkrečiai realizuoja „žmonių brolybę“, atmeta fundamentalizmo ir skaldymo politikas, beribio uždarbio sistemas ir bjaurias ideologijas, kurios manipuliuoja žmonių likimais. Malda neatrinkinėja, neatskiria, neatstumia, tačiau meldžia „Dievo karalystės“ visiems: ne per prievartą, neapykantą ar etninę, religinę, ekonominę viršenybę, tačiau per nuo Kryžiaus visiems žmonėms išlietą užuojautos jėgą.
Popiežius padėkojo savo klausytojams, kad dialogu, bendradarbiavimu ir draugyste kiekvieną dieną sėja ateitį ir viltį. „Tokiu būdu nuplėšiate kaukę ir į dienos šviesą iškeliate visus bandymus panaudoti skirtumus ir nežinojimą baimės, neapykantos ir konflikto sėjai. Žinome, kad baimė ir neapykanta, maitinamos ir kreipiamos, mūsų bendruomenes išmuša iš vėžių ir palieka dvasiškai bejėges“, – pastebėjo popiežius.
Pranciškus taip pat palinkėjo „artimo meilės ekumenizmo“ tarp krikščionių Maroke, kartu tampant artimais mažiems, vargšams, kaliniams ir migrantams, dirbant dėl taikos, teisingumo, ugdant jaunuolius, prižiūrint senelius, neįgaliuosius, prislėgtuosius ir juos saugant. „Artimo meilė, ypač silpniausiems, yra geriausios progos mums darbuotis dėl susitikimo kultūros“, – sakė popiežius. Anot Šventojo Tėvo, jo klausytojai yra ne vien „šlovingos istorijos liudytojai ir pasakotojai“, bet ir „didžios ateities“ kūrėjai.
Šventasis Tėvas paprašė Dievo palaminimo visiems susitikimo dalyviams, jų bendruomenių nariams, taip pat tiems, kurie dėl amžiaus ar ligos negalėjo ateiti. „Dabar paveskime save Mergelės Marijos apsaugai sukalbėdami „Viešpaties Angelo“ maldą“, – pakvietė popiežius. Po šio susitikimo jo laukė pietūs su vyskupais ir šventosios Mišios stadione su Maroko katalikų bendruomene. (RK / Vatican News)
