Popiežiaus Pranciškaus sekmadienio Mišios Rabato Moulau Abdellah sporto stadione buvo istorinės: pirmą kartą popiežius viešai aukojo Mišias Maroke. Šventasis Tėvas aukojo ispaniškai, kai kurias maldas su asamblėja skaitė kitomis kalbomis: Tikėjimo išpažinimą – prancūziškai, Tėve mūsų asamblėja giedojo arabiškai.
„Tik jei gebėsime kasdien pakėlę akis į dangų ištarti „Tėve mūsų“, galėsime dalyvauti procese, kuris leidžia aiškiau matyti ir gyventi ne kaip priešams, o kaip broliams“, – sakė popiežius komentuodamas sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinį apie sūnų palaidūną, sugrįžusį į Tėvo namus.
Atrodytų, kad prie to namo slenksčio atsiskleidžia mūsų žmonijos slėpinys: iš vienos pusės vyko šventė dėl sugrįžusio sūnaus, o iš kitos – išdavystės jausmas ir pasipiktinimas dėl to, kad švenčiamas jo sugrįžimas; svetingumas tam, kuris patyrė menkystę ir skausmą, net pradėjo smirdėti ir norėjo maitintis tuo, ką ėda kiaulės, antra vertus – susierzinimas ir pyktis dėl to, kad reikėjo priimti nevertą ir nenusipelniusį apkabinimo.
Panašią įtampą išgyvename tarp savųjų, mūsų bendruomenėse ir net mumyse, įtampą, kuri mumyse tveria pradedant Kainu ir Abeliu, kuri neduoda mums ramybės. Kas turi teisę pasilikti su mumis, prisitraukti kėdę prie mūsų stalo, turėti vietą mūsų susibūrimuose, mūsų rūpesčiuose ir uždaviniuose, mūsų aikštėse ir miestuose? Atrodo, kad toliau aidi anas brolžudiškas klausimas: „Argi aš esu savo brolio sargas?!“
Prie šio namo slenksčio atsiveria pasidalijimai ir kivirčai, pyktis ir konfliktai, kurie visuomet talžys mūsų didžiųjų svajonių, mūsų kovos dėl brolystės duris, kai siekiame, kad kiekvienas jau dabar galėtų patirti savo kaip sūnaus orumą.
Antra vertus, prie šio namo slenksčio visu aiškumu sušvinta Tėvo troškimas: kad visi jo vaikai dalyvautų jo džiaugsme, kad niekas negyventų nežmoniškomis sąlygomis, kaip kad jo jaunesnysis sūnus, nei atskirtume ir kartėlyje, kaip kad jo vyresnysis sūnus. Tėvo širdis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir galėtų pasiekti tiesos pažinimą.
Todėl Jėzus kviečia žvelgti į Tėvo širdį ir ją kontempliuoti. Tik joje galėsime kasdien atrasti vieni kitus kaip brolius.
Drąsinu ir net raginu plėsti gailestingumo kultūrą, kad niekas nežvelgtų į kitą abejingai ir nenusigręžtų, kai mato kito kentėjimą. Būkite arti mažutėlių ir vargstančiųjų, visų, kurie atmesti, apleisti ir ignoruojami, būkite meilingai apkabinančio Tėvo širdies ženklas, sakė sekmadienio Mišių homilijoje Rabate popiežius Pranciškus. (SAK / Vatican News)
