Kristus kentėjo ir jo rankose nebuvo neteisybės, jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nebuvo rasta klastos, tačiau už mūsų atpirkimą jis pakėlė kryžiaus kančią. Jis vienintelis iš visų žmonių Dievui siuntė nesuteptas maldas, net kentėdamas ant kryžiaus meldėsi už savo persekiotojus: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.
Koks maldos žodis, kokia mintis gali būti tyresnė už tą, kai gailimasi pačių kankintojų, kai jie užtariami? Todėl taip atsitiko, kad siautėjantys persekiotojai išliejo mūsų Atpirkėjo kraują, o vėliau įtikėję jį gėrė ir skelbė Kristų esant Dievo Sūnų.
Iš šventojo popiežiaus Grigaliaus Didžiojo „Jobo knygos aiškinimo“
