1945 m. kovo 28 d. Pucke (Lenkijoje) mirė Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas.
Artimo meilės ir tiesos kankinys kunigas Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkoniuose, Panevėžio apskrityje. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui.
1925 m. Alfonsas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Prieš kunigystės šventimus, per rekolekcijas, sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“, svarbią vietą skyrė vidinio gyvenimo ugdymui. 1930 m. gavęs kunigystės šventimus, paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir katedros vikaru. Buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas, visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta.
Nenustojo gilintis į teologiją, studijavo Kaune ir Prancūzijoje. Nuo 1940 m. paskirtas Vilniaus universiteto kapelionu, Šv. Jonų bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje.
Už atvirus pamokslus ir šalpos veiklą 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo nacių koncentracijos stovyklą. Čia, kančios ir mirties naktyje, kunigas Alfonsas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, kitiems išdalijęs sutaupytą maistą, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia pasiliko slaugyti ligonių, pagelbėti mirštantiems. Nusilpęs kunigas užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu. Iš kun. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. 1989 m. kunigo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Kun. A. Lipniūnas buvo gilaus dvasinio gyvenimo žmogus. Su vilties kupinu optimizmu žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: „Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje.“
Ir dabar šaukiamės Marijos. Ji išgelbės mus! Niekas negali sumažinti Jos galios ir Jos gerumo, jei mes tikrai stengiamės būti geri. Nors mūsų tebūtų ir truputis. Ne viena dauguma lemia. Ne! Meilė yra nenugalima, o viską nugalinti jėga.
Gražu tarnauti Jėzui ir Marijai, gražu savo tėvynę padaryti, kad ji būtų Jėzaus ir Marijos žemė. Gražu gauti gražųjį dangų. Tik daugiau vilties ir drąsos! Dievu pasitikintieji su Dievu laimi!
Dievo tarnas Alfonsas Lipniūnas
