1. Jonas Bosko mirė Turine 1888 m. sausio 31 d. Per beveik 73 savo gyvenimo metus jis buvo gilių ir sudėtingų politinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių liudininku: revoliucinių judėjimų, karų, masinės kaimo gyventojų į miestus migracijos. Visi šie veiksniai turėjo ryškų poveikį žmonių gyvenimo sąlygoms, ypač neturtingiausių sluoksnių. Suspeisti miestų pakraščiuose neturtingi žmonės, ypač jaunimas, tapo išnaudojimo ar bedarbystės aukomis: intensyvaus asmeninio, moralinio, religinio ir profesinio vystymosi laikotarpiu jie neturėjo tinkamo vadovavimo ir dažnai buvo visiškai apleisti. Jautrūs bet kokiems pokyčiams jaunuoliai jautėsi nesaugūs ir sumišę. Tradiciniai auklėjimo būdai susvetimėjusios žmonių masės akivaizdoje tapo bejėgiai; su naujais iššūkiais bandė susidoroti įvairūs filantropai, auklėtojai, dvasininkai. Iš jų tarpo savo aiškiu krikščionišku įkvėpimu, drąsia iniciatyva, sparčiu ir energingu veiklos mastu Turine išsiskyrė kun. Bosko.
2. Jis jautė, kad gavo ypatingą pašaukimą ir kad įgyvendindamas savo misiją buvo tarsi vedamas Dievo rankos bei palaikomas motiniško Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Jo atsakas į šį pašaukimą buvo toks, jog Bažnyčia oficialiai jį paskelbė šventumo pavyzdžiu tikintiesiems. 1934 metais per Prisikėlimo šventę, užbaigiant Atpirkimo jubiliejinius metus, mano pirmtakas, neužmirštamos atminties Pijus XI iškėlė jį į šventuosius bei pasakė jo garbei įsimintiną panegiriką.
Tėvo anksti paliktas našlaičiu, motinos su dideliu žmogišku ir krikščionišku jautrumu išauklėtas, Jonas Bosko buvo Apvaizdos apdovanotas dorybėmis, kurių dėka jau nuo mažens tapo savo bendraamžių dosniu ir rūpestingu draugu. Netgi jo jaunystės metai buvo neįprasto auklėjamojo pašaukimo pranašiškas ženklas. Būdamas kunigu sparčiai besiplečiančiame Turine, jis užmezgė tiesioginius kontaktus su jaunuoliais kalėjime, susipažino su įvairiomis dramatiškomis žmonių situacijomis.
3. Apdovanotas ypatingu tikrovės supratimu ir kartu būdamas Bažnyčios istorijos žinovu, suvokdamas tuometinę situaciją bei remdamasis kitų apaštalų patirtimi, ypač šv. Pilypo Nerio ir šv. Karolio Boromėjaus, brandino oratorijos idėją. Ši idėja jam buvo ypač brangi: oratorija turėjo apibendrinti visą jo veiklą. Oratoriją formavo pagal savo originalią viziją, pritaikydamas ją prie aplinkos, savo berniukų ir jų poreikių. Kaip pagrindinį globėją ir pavyzdį savo bendradarbiams pasirinko šv. Pranciškų Salezą, nepaprasto uolumo šventąjį, dėl jo žmogiško gerumo, kurį šventasis rodė bendraudamas su kitais.
„Esate jauni ir to pakanka, kad jus labai mylėčiau” buvo šūkis, apibendrinantis pagrindinį Šventojo pasirinkimą: „Prisiekiau Dievui, kad mano gyvenimas iki paskutinio atodūsio bus mano vargšams berniukams”.
4. Oratorijos veikla buvo pradėta 1841 m. nuo „paprastų katekizmo pamokų“ bei palaipsniui plėtojama reaguojant į neatidėliotinus poreikius ir situacijas: benamių prieglauda, dirbtuvės, amato mokyklos, įgalinančios susirasti darbą bei nepriklausomi ir sąžiningi užsidirbti pragyvenimui, humanistinės atviros pašaukimo idealams mokyklos, gera spauda, įvairios laikmetį atitinkančios rekreacinės iniciatyvos ir metodai (teatras, orkestras, dainavimas, rudens išvykos).
Tiksli formuluotė: „Esate jauni ir to pakanka, kad jus labai mylėčiau”[10] buvo šūkis, apibendrinantis pagrindinį Šventojo pasirinkimą: „Prisiekiau Dievui, kad mano gyvenimas iki paskutinio atodūsio bus mano vargšams berniukams”[11]. Ir iš tikrųjų, jis dėl jų išvystė nuostabias veiklas panaudodamas žodžius, raštus, institucijas, keliones, susitikimus su pasaulietinėmis ir bažnytinėmis asmenybėmis; jaunuoliams, visų pirma, rodė rūpestingą dėmesį kiekvienam asmeniškai, kad jo tėviškoje meilėje berniukai galėtų įžvelgti aukštesnės meilės ženklą.
Jo meilės energija įgavo pasaulinius matmenis ir paskatino jį priimti tolimų tautų kvietimą, kvietimą vykti į misijas už vandenyno dėl evangelizacijos, kuri visada buvo neatsiejama nuo pastangų vardan žmonių pažangos.
Remdamasis tais pačiais kriterijais ir ta pačia dvasia jis taip pat bandė ieškoti mergaičių bei jaunų moterų problemų sprendimo būdų. Dievas šalia jo pastatė bendraįkūrėją šv. Mariją Dominiką Mazzarello kartu su jaunomis bendradarbėmis, kurios jau buvo pasišventusios mergaičių krikščioniškam auklėjimui parapijoje. Jo pedagoginis metodas patraukė kitus bendradarbius: vyrus ir moteris – „pašvęstuosius asmenis“ davusius įžadus, „pagalbininkus“, kuriuos siejo jo auklėjimo ir apaštalavimo idealai; taip pat „buvusius auklėtinius“, asmeniškai liudyjusius ir propagavusius auklėjimą, kurį jie patys gavo.
5. Ši didelė iniciatyvos dvasia yra giliaus dvasinio gyvenimo vaisus. Jonui Bosko kaip šventajam suteikiama unikali vieta tarp didžiųjų vienuolinių Bažnyčios institutų steigėjų. Jis yra išskirtinis daugeliu požiūriu: naujos patrauklaus apaštalinio dvasingumo mokyklos kūrėjas; ypatingo Marijos Krikščionių Pagalbos ir Bažnyčios Motinos pamaldumo propaguotojas; ištikimo ir drąsaus bažnytinių reikalų supratimo pavyzdys, kuris pasireiškė subtiliu tarpininkavimu sudėtinguose anų laikų santykiuose tarp Bažnyčios ir valstybės; realistiškas ir praktiškas apaštalas, visuomet atviras naujų atradimų pasiekimams; uolus misijų tikroje katalikiškoje dvasioje organizatorius; puikus jaunimo, ypač vargšų, meilės Bažnyčios ir visuomenės labui pavyzdys; patrauklaus ir veiksmingo auklėjimo metodo, kurį reikia vystyti ir saugoti kaip brangų palikimą, meistras.
Šiame laiške visų pirma noriu pabrėžti, kad kun. Bosko pasiekė savo asmeninį šventumą per auklėjamąją veiklą, kurią išgyveno su uolumu ir apaštališku entuziazmu, ir kad tuo pat metu jis sugebėjo iškelti šventumą kaip konkretų savo pedagogikos tikslą. Tie abipusiai „auklėjimo“ ir „šventumo“ mainai yra skiriamasis jo asmenybės bruožas: kun. Bosko yra „šventas pedagogas“, įkvėpimo jis sėmėsi iš „šventumo modelio“ – šv. Pranciškaus Salezo, buvo „šventojo dvasingumo meistro“ – Juozapo Cafasso – mokinys ir sugebėjo iš savo berniukų tarpo išugdyti „šventą auklėtinį“ – Domininką Savio.
