Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavę maldininkai klausėsi vienuoliktosios popiežiaus Pranciškaus katechezės skirtos „Tėve mūsų“ maldai. Šioje prieš kelis mėnesius pradėto ciklo dalyje buvo komentuojamas prašymas duoti duonos.
Prašymas duoti duonos, kuriuo prasideda antroji „Tėve mūsų“ maldos dalis, panašus į elgetos maldavimą, sakė Pranciškus. Evangelijose dažnai minimi kenčiantys žmonės, prašantys, kad Jėzus juos pagydytų, grąžintų regėjimą, prikeltų mirusįjį. Jėzus nėra abejingas jų kančiai. Dauguma Jėzaus padarytų stebuklų yra atsakas į šiuos maldavimus. Jėzus ir mus moko šitaip karštai maldauti Dievą pagalbos.
Jėzus mus moko drąsiai kreiptis į Dievą ir prašyti jį kasdieninės duonos. Jėzus nori, kad mes šiuos maldos žodžius tartume vienybėje su visais žmonėmis pasaulyje, kurie stokoja duonos. Kiek daug motinų ir tėvų, ir mūsų dienomis, vakare negali užmerkti akių iš baimės, kad rytojaus dieną neturės kuo pamaitinti savo vaikų! Viena – šią maldą kartoti patogiai įsitaisius savo namuose ir esant viskuo aprūpintam, o visai kas kita – neturėti duonos ir jos maldauti. Jei tai suprantame, tuomet ir Jėzaus išmokyta malda įgauna naujos jėgos. Ši malda – tai ne asketo pratybos, bet tikrovė. Ji veržiasi iš stokojančių žmonių širdžių: „Tėve, padaryk, kad šiandien mes visi turėtume duonos“. Šiuo atveju „duona“ – tai ir vanduo, ir vaistai, ir namai, ir darbas, sakė popiežius.
Duona, kurios krikščionis prašo šioje maldoje – tai ne „mano“, bet „mūsų“ duona. Jėzus mus moko prašyti Dievą duonos ne tik sau, bet visiems mūsų broliams ir seserims pasaulyje. Jei šitaip nesimelstume, „Tėve mūsų“ nebūtų krikščioniška malda. Jei Dievas yra mūsų visų Tėvas, tai ir mes melsdamiesi, kreipiamės į jį visi kartu susiėmę už rankų. Šioje maldoje glūdi solidarumas ir atjauta. Kai aš jaučiu alkį – jaučiu ne tik savo, bet visų alkstančiųjų alkį ir meldžiuosi, kad visų alkis būtų numalšintas.
Popiežius atkreipė savo klausytojų dėmesį į mūsų dienomis daugybės žmonių, ypač konfliktų zonose gyvenančių vaikų kenčiamą alkį. „Pagalvokime apie išalkusius vaikus šalyse, kuriose vyksta karai. Pagalvokime apie badaujančius vaikus Jemene, Sirijoje, kitose šalyse, kur stinga duonos, Pietų Sudane. Galvokime apie šiuos vaikus ir visi kartu tarkime: Tėve, duok mums kasdieninės duonos.“
Popiežius paminėjo duonos padauginimo stebuklą. Vieną dieną Jėzus ilgai kalbėjo miniai ir žmonės išalko. Tarp jų buvo berniukas, kuris nepagailėjo pasidalinti su kitais savo atsineštu maistu: penkiomis bandelėmis ir dviem žuvimis. Jėzus padaugino šį maistą ir visi pasisotino. Tas berniukas, sakė popiežius, suprato, ką reiškia melsti Dievą: „Kasdieninės duonos duok mums šiandien“. Maistas nėra mūsų nuosavybė, bet yra apvaizdos duota dovana, kuria turime dalintis su kitais. Tikrasis tą dieną Jėzaus padarytas stebuklas buvo ne duonos padauginimas, bet pasidalinimas ja su kitais.
Trečiadienio bendrosios audiencijos pabaigoje popiežius priminė kasmetinę maldos iniciatyvą „24 valandos Viešpačiui“. Penktadienį, 17 val. Romos laiku, Vatikano bazilikoje, popiežius vadovaus atgailos liturgijai. Labai svarbu, sakė Pranciškus, kad šia ypatinga proga būtų atidarytos mūsų bažnyčios, kad žmonės galėtų prašyti Dievo gailestingumo ir jį priimti Susitaikinimo sakramente. (JM / VaticanNews)
