Nuo šio trečiadienio, vasario 27 dienos, bendrosios audiencijos sugrįžta į šv. Petro aikštę: žieminis oras jau traukiasi iš Italijos ir sugrįžta šiltos dienos. Kreipdamasis į saulėta diena galėjusius džiaugtis piligrimus ir maldininkus popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie „Tėve mūsų“ maldą, apmąstydamas maldavimą: „Teesie šventas tavo vardas“.
Tokių maldavimų Viešpaties išmokytoje „Tėve mūsų“ maldoje, priminė Pranciškus, yra septyni. Juos lengva suskirstyti į dvi grupes. Pirmųjų trijų centre yra Dievo Tėvo „Tu“. Likusiųjų keturių centre esame „mes“ ir mūsų žmogiškieji poreikiai. Pirmuosiuose trijuose Jėzus mus įveda į savo troškimus, kurie nukreipti į Tėvą: „teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“. Kituose keturiuose Jėzus kalba mūsų ir mūsų poreikių vardu, melsdamas kasdienės duonos, nuodėmių atleidimo, pagalbos gundyme ir išlaisvinimo iš blogio.
„Čia yra kiekvienos krikščioniškos maldos, kiekvienos žmogiškos maldos matrica“, – pasakė popiežius: iš vienos pusės, Dievo, Jo slėpinio, grožio ir gerumo kontempliacija. Iš kitos pusės, nuoširdus ir drąsus prašymas to, ko mums reikia gyvenimui, geram gyvenimui. Tokiu būdu savo paprastumu ir esmingumu „Tėve mūsų“ malda ugdo besimeldžiantįjį netuščiažodžiauti, nes, paties Jėzaus žodžiais tariant, „Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6,8).
„Kalbame su Dievu ne tam, kad Jam praneštume apie tai, kas mūsų širdyje: Jis tai žino daug geriau už mus pačius“, – sakė popiežius, pridurdamas, jog jei Dievas mums yra mįslė, tai mes Jam ne. Dievas yra panašus į mamą, kuri tuoj pat perpranta vaiką: ar jis laimingas ar liūdnas, nuoširdus ar kažką slepia.
„Pirmasis krikščioniškos maldos žingsnis yra savęs patikėjimas Dievui, jo apvaizdai“, – apibendrino Šventasis Tėvas. Kreipiamės į Viešpatį ne tam, kad papasakotume, ką Jis jau žino, bet prašydami būti šalia, būti vilties pagrindu. Galima pastebėti, jog išmokęs „Tėve mūsų“ maldos Jėzus ta pačia proga priduria: „nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?'“ (Mt 6,31). Tai atrodo prieštaringa: esame mokomi prašyti duonos, o vėliau ja nesirūpinti. Tačiau tai prieštaravimas tik iš pirmo žvilgsnio: iš tiesų krikščionio prašymai išreiškia pasitikėjimą Tėvu.
Todėl pirmasis maldavimas, kreipimasis į Tėvą skamba taip: „Teesie šventas tavo vardas“. Šiame maldavime išreiškiamas Jėzaus žavėjimasis Tėvo grožiu ir didybe, troškimas, kad visi Jį atpažintų ir mylėtų už tai, kuo iš tiesų yra. Tuo pat metu tai maldavimas, kad šis vardas būtų pašventintas mumyse, mūsų šeimose ir bendruomenėse, visame pasaulyje. Dievas šventina ir keičia savo meile, bet tuo pat metu ir mes savuoju liudijimu perteikiame pasauliui Dievo šventumą, Dievo „vardą“.
„Dievas yra šventas, tačiau jei mes, jei mūsų gyvenimas nėra šventas, tai yra didelis nenuoseklumas. Dievo šventumas turi atsispindėti mūsų veiksmuose, mūsų gyvenime“, – pridūrė Pranciškus. Jei skelbiame Dievo šventumą, o patys bjauriai elgiamės, tai žeidžia ir skandalizuoja.
„Dievo šventumas yra besiplečianti jėga ir mes meldžiame, kad ji greitai sudaužytų mūsų pasaulio užtvarus“, – tęsė Pranciškus. Tai regime Jėzaus asmenyje. „Gal atėjai mūsų pražudyti?“ (Mk 1,24) klausia Jo netyrosios dvasios. Niekada dar pasaulyje nebuvo tokio šventumo, susitelkusio ne į save, bet į išorę. Toks šventumas kaip Jėzaus, palygino Pranciškus, sklinda išcentriniais ratais, tarsi ratilai vandenyje. Blogio dienos suskaičiuotos: atėjo stiprusis žmogus, Jėzus, kuris susigražino savo namus ir suteikė mums jėgą susigrąžinti savo vidinius namus.
„Malda nuveja kiekvieną baimę. Tėvas mus myli, Sūnus paima mus už rankų, Dvasia darbuojasi slaptoje dėl pasaulio išganymo. O mes? Mes nesvyruojame neužtikrintume. Mes esame įsitikinę: Dievas mane myli. Jėzus suteikė man gyvenimą. Dvasia yra manyje. Tai yra didelis ir tikras dalykas. O blogis? Jis bijo. Tuo džiaugiamės“, – sakė popiežius Pranciškus.
*
Tarp piligrimų grupių, kurias Šventasis Tėvas atskirai pasveikino bendrojoje trečiadienio audiencijoje buvo iniciatyvos „Benediktinų deglo“ delegacija. Šis deglas buvo įžiebtas „Už taiką ir Europą“ vasario 23 dieną Norčioje (Norcia), šv. Benedikto gimtinėje, ir keliaus iki Krokuvos, Lenkijoje. Jis bus įneštas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Iš Lenkijos deglas bus sugrąžintas į Italiją, Norčios miestelį pasieks kovo 20 dieną, kai čia, kitą dieną, bus iškilmingai švenčiama šv. Benedikto šventė. (RK / Vatican News)
