Pirmoji fazė yra pranešimas apie blogą seksualinį elgesį. Itin svarbu, kad bendruomenė būtų informuota apie faktą, jog turi pareigą ir teisę pasiskųsti dėl kunigo ar vienuolio elgesio. Kontaktai, kuriais tai būtų galima padaryti, turi būti viešai ir lengvai prieinami, pažymėjo arkivyskupas Scicluna.
„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“, – priminė Evangelijos pagal Luką žodžius Maltos arkivyskupas Charles Scicluna, viena iš pagrindinių figūrų tiek Susitikime apie nepilnamečių apsaugą, tiek Šventojo Sosto veiksmuose šiais klausimais. „Mūsų šventa pareiga yra apsaugoti savo tautą ir užtikrinti teisingumą tiems, kurie buvo išnaudoti“, – sakė jis.
Savo pranešime, kuriame ypač remiamasi Benediktu XVI, arkivyskupas didžiausią dėmesį skyrė nepilnamečių išnaudojimo atvejų juridinei ir procedūrinei daliai, nors pats išnaudojimo reiškinys ir nepakankamas reagavimas į jį praeityje nėra vien teisinė problema. Įtakos turėjo ir kandidatų atranka, kunigų ir vienuolių formacija, pirmenybės teikimas reputacijai, o ne teisingumui.
Kiekvienas atvejis turi būti ištirtas gerbiant tiek bažnytines, tiek pasaulietines ir nacionalines procedūras. Kiekvienas kaltinimas turi būti nagrinėjamas ekspertų, vengiant nereikalingo delsimo. Kaip parodė patirtis, bažnytinės vyresnybės sprendimas turi būti kolegialus. Ir vyskupo skausmui bei frustracijai, susidūrus su savo kunigo elgesio baisiomis pasekmėmis, yra naudingas ekspertų patarimas, kuris paguodžia, sustiprina ir padeda priimti pasvertą sprendimą, atsižvelgiantį į visus – aukas, kaltinamuosius, tikinčiųjų bendruomenę ir plačiąją visuomenę. Itin svarbu įsisąmoninti psichologines ir dvasines aukų žaizdas, kurios turi būti gydomos itin atidžiai.
Pirminio tyrimo išvados ir visa būtina informacija turi būti pasiųstos į Tikėjimo mokymo kongregaciją, tuo metu vyskupas gali apriboti arba sustabdyti kunigo veiklą. Vėliau patartina, kad vyskupas stebėtų bylos nagrinėjimą kongregacijoje. Peržiūrėjusi medžiagą kongregacija dažniausiai autorizuoja kanoninį procesą, kuris yra dviejų rūšių: administracinį arba baudžiamąjį (dažniausiai pirmojo tipo). Svarbu, kad procese dalyvaujantys – gynėjai, kaltintojai, teisėjai – būtų kvalifikuoti ir nešališki, kad būtų išlaikyta teisingo proceso esmė tiek aukos, tiek kaltinamojo atžvilgiu. Ekspertams ir teismui pradėjus darbą, vyskupas į jį nesikiša, tik turi užtikrinti jo spartą ir kanoniškumą.
Byla gali baigtis trejopai: kaltės pripažinimu ir nubaudimu, bylos nutraukimu dėl įrodymų stygiaus ir visišku kaltinamojo išteisinimu. Antrasis atvejis gali sukelti dilemų: jei kaltinimai atrodė pagrįsti, tačiau nebuvo įrodyti, ar kunigas (vienuolis) gali sugrįžti į savo tarnystę? Ekspertų patariamas vyskupas turi priimti sprendimą, kuris atsižvelgtų į bendrąjį gėrį ir nepilnamečių saugumą.
Kai kalbama apie blogą elgesį, kuris pripažintas nusikalstamu visose jurisdikcijose, naudinga kanoninį procesą sugretinti su valstybiniu. „Valdžios kompetencija turi būti gerbiama. Skundo įteikimo normos turi būti atidžiai stebimos, bendradarbiavimas bus naudingas tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei“, – pažymėjo arkivyskupas Scicluna. Jis pridūrė, jog civilinio proceso metu surinkti įrodymai gali būti panaudoti kanoniniame procese. Tai dažna praktika pedopornografijos laikymo bylose, nes valstybė turi geresnius įrankius ir didesnes galimybes surinkti tokius įkalčius.
Užbaigus bylą teisme, išsėmus, jei prireikė, visas apeliacijos galimybes, vyskupas privalo bendruomenę informuoti apie galutinį sprendimą. Jei kaltė nustatyta ir įrodyta, bausmė turi būti pradėta tuoj pat vykdyti. Lygiai taip pat turi būti paskelbti ir išteisinamieji nuosprendžiai. Jei kunigas buvo apkaltintas neteisingai, svarbu išsaugoti jo gerą vardą, kaip ir kitų, kurie su išnaudojimu neturėjo nieko bendra. Visa vyskupijos bendruomenė turėtų stengtis padėti atsistoti ant kojų tiek išnaudojimo aukoms, tiek jų šeimoms.
Itin svarbi yra nepilnamečių seksualinio išnaudojimo ir, plačiau kalbant, blogo seksualinio elgesio prevencija. Ir šiuo požiūriu reikia labai atidžiai atrinkti kandidatus į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą, nepamiršti specialios formacijos tiek studijų metu, tiek nuolatinės formacijos ir susitikimų po studijų. Padedant patyrusiems kunigams celibato ir skaistumo reikalavimai turi būti lydimi išugdytos žmogiškos laisvės ir dvasinio tėviškumo. Ir vyskupas turi praktikuoti tokį tėviškumą, rūpindamasis, tarp kitų dalykų, kunigų tarpusavio brolybe, svarbia jų būsenai.
Pasak arkivyskupo Scicluna, ganytojų ir vienuolijų vyresniųjų aiškumas, skaidrumas, viešumas, lengvas informacijos ir atsakingųjų pasiekiamumas parodys tikinčiųjų bendruomenei, jog jie iš tiesų yra rimtai nusiteikę ir pasiryžę apginti jos vaikų ir jaunuolių saugumą. Vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų vaidmuo, bendradarbiavimas su kunigais ir su tikinčiaisiais pasauliečiais yra esminis. (RK / Vatican News)
