Kaip mums išpažinti savo tikėjimą į Kristų, kai užmerkiame akis visoms išnaudojimo atvertoms žaizdoms? Manilos arkivyskupas kardinolas Antonio Tagle iškėlė šį klausimą įvadiniame vyskupų susitikimo dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje pranešime–apmąstyme. Kardinolas kreipėsi į susitikime dalyvaujančius du šimtus vyskupų iš viso pasaulio, kelias dešimtis vienuolijų vyresniųjų ir Romos kurijos kardinolų, taip pat į popiežių Pranciškų.
Kardinolas Tagle sakė čekų katalikų teologo Tomášo Halíko žodžiais, jog tik žaizdomis paženklintas tikėjimas yra patikimas. Kardinolas priminė Evangelijos pasakojimą apie Prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams. Jėzaus mokiniai buvo susirinkę kambaryje, kurio durys buvo užrakintos. Jėzus pasakė „Ramybė jums“ ir parodė savo žaidas. Tačiau ten su jais nebuvo vieno mokinio, Tomo, kuris išgirdęs apie šį įvykį netikėjo ir pasakė, kad netikės, kol nepamatys pats ir neįdės savo pirštų į prisikėlusio Jėzaus žaizdas. Jėzus kitą kartą vėl pasirodė mokiniams, kai buvo ir Tomas. Jam Jėzus parodė nukryžiavimo žaidas savo prisikėlusiame kūne ir pasakė: „Paliesk jas“. Tomas visa tai patyręs išpažino Jėzų Kristų dėl jo žaizdų.
Jėzaus žaizdos išlieka pasaulio žaizdose. Neturiu teisės išpažinti Dievo, jei rimtai neatsižvelgiu į kito skausmą. Tikėjimas, kuris norėtų užmerkti akis žmonių kentėjimams yra tik iliuzija. Tikėjimas užgimsta ir atgimsta tik per nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus žaizdas, kurios yra matomos ir paliečiamos žmonijos žaizdose. Taigi, kaip mums išpažinti savo tikėjimą į Kristų, kai užmerkiame akis visoms išnaudojimo atvertoms žaizdoms?
Vaikų išnaudojimas ir mūsų nesugebėjimas pasmerkti šių nusikaltimų sukėlė krizę. Mūsų žmonėms reikia, kad mes priartėtume prie jų žaizdų ir pripažintume savo kaltę. Tai būtina, jei norime nuoširdžiai ir patikimai paliudyti savo tikėjimą į Prisikėlusįjį. Todėl kiekvienas iš mūsų turime asmeniškai prisiimti atsakomybę, kad Kristaus kūno žaizdos būtų užgydytos ir įsipareigoti daryti viską, kas mūsų galioje, kad vaikai mūsų bendruomenėse būtų saugūs.
Jėzus, parodydamas mokiniams savo žaizdas, atgaivina atmintį. Pasak iš Kubos kilusio teologo Roberto Goizueta, Jėzaus žaizdos yra pasekmė to, kad jis leidosi būti sužeidžiamas, prisiliesdamas prie kitų žmonių žaizdų. Jis buvo nukryžiuotas iš meilės šiems konkretiems žmonėms, kuriuos savo ruožtu sužeidė visuomenė ir religija. Jėzus nesužeidė kitų, bet buvo pasirengęs būti sužeistas dėl savo meilės jiems ir bendrystės su jais. Tik meilės ir atjautos žaizdos gydo.
Todėl, pasak kardinolo Antonio Tagle, nereikia bijoti prisiliesti prie kitų žmonių žaizdų iš baimės būti sužeistiems. Kentėjimas dėl šių žaizdų nemaža dalimi yra susijęs su atminties atgaivinimu, kurį turime išgyventi visai panašiai kaip Jėzaus mokiniai. Todėl turime išmokti atmesti supasaulėjusį nusistatymą nematyti kitų žaizdų ir prie jų ir nesiliesti, nors tai Kristaus žaizdos sužeistuose žmonėse. Pasauliui reikia tikrų Jėzaus prisikėlimo liudytojų, prisiartinančių prie Jo žaizdų kaip prie pirmojo tikėjimo išpažinimo.
Mes žinome iš Prisikėlusio Kristaus, kad matydami ir liesdami kenčiančiųjų žaizdas, prisiliečiame prie savo ir prie Jėzaus žaizdų. Tampame vieni kitų broliais ir seserimis. Pripažįstame savo bendrą kaltę dėl žmonijos ir kūrinijos įžeidimo. Išgirstame kvietimą susitaikinti. Pamatome kantrų Prisikėlusio Viešpaties buvimą sužeistame pasaulyje.
Žinome, kad atleidimas yra galingas būdas šalinti skausmą ir apmaudą. Kaip Bažnyčia turime toliau eiti su išnaudojimo aukomis siekdami atkurti pasitikėjimą, besąlyginę meilę, prašyti atleidimo, gerai suprasdami, kad pagal teisingumą nesame verti atleidimo, tačiau galime jį gauti tik kai jis suteikiamas kaip gydymo proceso dovana ir malonė. (SAK / Vatican News)
