„Visuomenėje galima sukurti tokią tvarką, kad ir aklas kirminas pasieks žolės stiebelio viršūnę, nes aplinkui jį tiesiog yra daug į dangų kylančios žolės. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje aukšti žolės stiebai yra retenybė, tad aklai rėpliojant belieka judėti dirvos paviršiumi ar leistis į didesnes ar mažesnes įdubas. Kai aplinkoje jau niekas nebyloja apie gyvą tikėjimą, belieka sąmoningai ieškoti aukštyn kylančio žolės stiebo“, – teigia vertėja JŪRATE MICEVIČIŪTE, pristatanti Salvadoro Roso García knygą „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“, išleistą Katalikų pasaulio leidinių. Kas yra krikščioniškoji mistika ir kodėl Dievo patirties ieškojimas, anot t. Salvadoro, yra vienintelis būdas išlikti krikščionimi?
Ar galite trumpai pristatyti t. Rosą? Kaip jo gyvenimas susijęs su knygos skleidžiama žinia?
Kun. Salvadoras Rosas García OCD yra Basųjų karmelitų ordino vienuolis. Jis studijavo teologiją Popiežiškajame Salamankos universitete ir Romoje. Daugiau nei dešimt metų dėstė Tarptautiniame Šv. Teresės ir Šv. Kryžiaus Jono centre Aviloje, o šiuo metu yra Šv. Kryžiaus Jono vienuolyno Segovijoje vyresnysis, kur rūpinasi rekolekcijų namais ir rengia šv. Teresės Avilietės raštų leidimą.
Į knygą „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“ Salvadoras Rosas sudėjo ilgą savo kaip dvasios tėvo patirtį, apmąstytą gausios dvasinės teologijos medžiagos šviesoje. Jis sujungia du dalykus, kurių svarbą daug kartų pabrėžė šv. Jėzaus Teresė: patirtį ir teologiją. Pati šventoji savo laikais tokių žmonių pažinojo mažai, jų reta ir dabar. Galbūt dėl to tėvas Salvadoras yra nuolat kviečiamas į konferencijas, susitikimus, rekolekcijas. Ne kartą esu girdėjusi jį vadinant mistagogu – žmogumi, sugebančiu kitus įvesdinti į mistiką, t. y. į Dievo patirtį. Tad ir savo knygą jis parašė atsiliepdamas į mūsų amžininkų taip dažnai jaučiamą dvasios troškulį ir ieškojimą.
Kodėl Dievo patirtis svarbi tikėjimui šių dienų pasaulyje?
Tėvas Salvadoras primena, kad ankstesniais amžiais, kai krikščionybė vyravo visuomenėje, žmogus automatiškai atsidurdavo prie Bažnyčioje atsiveriančios dvasinės patirties versmės. Anot originalaus Antoine de Saint-Exupéry palyginimo „Citadelėje“, visuomenėje galima sukurti tokią tvarką, kad ir aklas kirminas pasieks žolės stiebelio viršūnę, nes aplinkui jį tiesiog yra daug į dangų kylančios žolės. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje aukšti žolės stiebai yra retenybė, tad aklai rėpliojant belieka judėti dirvos paviršiumi ar leistis į didesnes ar mažesnes įdubas.
Kai aplinkoje jau niekas nebyloja apie gyvą tikėjimą, belieka sąmoningai ieškoti aukštyn kylančio žolės stiebo. Tėvas Salvadoras, remdamasis E. Schillebeeckxu, tai vadina nuosavu vidiniu stuburu, kurį galime išsiugdyti remdamiesi tik savo patirtimi. Gyvename po didžiųjų „įtarumo mokytojų“ (paprastai taip vadinami Marxas, Nietzschė ir Freudas), tad kiekviena iš kito išgirsta tikėjimo tiesa mums atrodo įtartina, ypač jeigu ją perteikia mūsų tėvai ir seneliai.
Kaip parodo t. Salvadoras, šis vidinis stuburas pradeda formuotis nuo susitikimo su Kristumi. Tai Jis pakviečia pirmas, ir tik po to Jokūbas ir Jonas palieka tinklus, Matas pakyla nuo mokesčių rinkėjo stalo, o Petras išlipa iš valties ir žengia vandeniu. Kai į kvietimą atsiliepiama apčiuopiamu veiksmu, žmogus supranta, kas įvyko. Tai ir yra krikščioniškoji Dievo patirtis. Aišku, kartais Jėzus žmogų „išmeta iš balno“, kaip nutiko šv. Pauliui, bet akivaizdu, kad prieš tai šis aistringai ieškojo Dievo, nors tai darė persekiodamas krikščionis.
Toks „išmetimas iš balno“ anot t. Salvadoro, ir yra vidurio amžiaus krizės esmė. Mes automatiškai riedame savo vėžėmis, nors vis aiškiau suvokiame, kokios jos kreivos, ir staiga kažkas mus iš jų išmuša. Tai – ne tik sunkios krizės pradžia, bet ir puiki galimybė pagaliau atrasti, kad Dievas nuolat yra su mumis ir mus kviečia; kaip nuostabiai sako šv. Kryžiaus Jonas, Jis „yra kaip saulė virš sielų, kad joms apie save praneštų“ (Gyvosios meilės liepsna, 3, 47). Kai išmušti iš vėžių pagaliau nutylame, jau galime Jį išgirsti. Tam reikalinga asmeninė malda, kuri yra kelias į Dievo patirtį.
T. Salvadoras raktą į Dievo patirtį randa krikščioniškojoje mistikoje. Kas yra krikščioniškoji mistika ir kuo ji skiriasi nuo rytų religinių praktikų – jogos, dzenir pan.?
Pirmiausia turėtume „demistifikuoti“ patį žodį „mistika“. Tą nelengva padaryti, nes jis kyla iš graikų kalbos žodžio „paslaptingas“, tad natūralu, kad mūsų žodynai dažniausiai jį apibrėžia kaip „tikėjimą paslaptingomis antgamtinėmis jėgomis, su kuriomis žmogus galįs bendrauti“, pasaulėvovokos būdą, „pagrįstą emocijomis, intuicija ir iracionalumu“, ir net „religinę praktiką, kuria siekiama ekstazės būsenoje išgyventi susiliejimą su dievybe“. Vatikano II susirinkimą įkvėpę teologai pasipriešino tokiai sampratai. Tėvas Salvadoras cituoja garsųjį Karlo Rahnerio posakį, kad „mistikas“ yra „kažką patyręs“ žmogus, ir iš to, ką anksčiau aptarėme, aišku, kad tas „kažkas“ yra anapusybė. Tikinčiajam tai yra Dievas, ir, kaip jau matėme, nuo susitikimo su Juo ir prasideda asmeninis tikėjimas. Kaip sakė Jobas, „buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys regi Tave“ (Job 42, 5). Tėvas Salvadoras paaiškina: „Tai nėra vizijos: „Matyti reiškia suprasti“, – paaiškina šv. Kryžiaus Jonas (2 K 23, 2); tai yra, žmogus įsisąmonina, kad asmeniškai atpažino kažką, ką anksčiau klaidingai manė pažįstąs“. Šia prasme mistika ir yra Dievo patyrimas.
Krikščioniškoji mistika ypatinga tuo, kad, priešingai nei Rytų religijų praktikose, jos centre visada yra asmuo, Jėzus Kristus. Todėl Dievo patirtį šv. Jėzaus Teresė aprašo kaip buvimą su draugu: „Man atrodo, kad [minties] malda yra ne kas kita, kaip draugystė, kai dažnai vienatvėje bendraujama su Tuo, kas – tą žinome – mus myli“ (Gyvenimas, 8, 5).
Kokių pavojų gali kilti siekiant patirti Dievą?
Pagunda siekti grynojo dvasingumo paneigiant visa, kas žemiška, kūniška, netgi Kristaus Žmogystę. Čia labai svarbi šv. Jėzaus Teresės patirtis: pasiryžusi žengti dvasinio tobulėjimo keliu, ji pusantrų metų stengėsi sekti daugumos autoritetų patarimu ir „peržengti“, „palikti už savęs“ Jėzaus Žmogystės apmąstymą, nes esą tai tinka tik pradedantiesiems. Vėliau ji sakė, kad tai buvo didžiausia jos gyvenimo klaida, kai ji vos nepražuvo (Gyvenimas, 22, 6). Juk šiame slėpinyje giliausiu būdu susitinka ir susijungia Dievas ir žmogus, tad jį apmąstant yra tarsi pašventinamas visas žmogus (siela ir kūnas) ir kiekviena jo gyvenimo šiame pasaulyje akimirka. Tėvas Salvadoras cituoja didį ispanų XX a. teologą X. Zubirį: „Dievo patirtis nėra tai, kas išgyvenama už kasdienio gyvenimo ribų: vaikščioti, valgyti, verkti, gimdyti vaikus... Ji nėra patiriama šalia viso to; tai – būdas atliekant šiuos dalykus patirti dieviškąjį būvį, kuris ir sudaro žmogų.“
Tą suvokus išvengiama ir antro didelio pavojaus, į kurį, beje, mus stumia mums įprasta žodžio „mistika“ prasmė. Užsiminus apie Dievo patirtį, visi pirmiausia pagalvoja apie visokius ypatingus išgyvenimus: ekstazes, regėjimus, levitaciją ir pan. Visa šie šalutiniai fenomenai, anot tėvo Salvadoro, užstoja tylią nepaliaujamą Dievo patirtį kasdienybėje, kai visas žmogaus gyvenimas tampa Jo persmelktas. Vaikščioti kiaurai sienas ir bendrauti su angelais nėra aukščiausias Dievo patirties tikslas, o tik savotiški liepsnos liežuviai, kartais plykstelintys iš anų tyliai žioruojančių ir kantriai visą mūsų būtį sušildančių ir nušviečiančių žarijų. Kaip perspėjo šv. Jėzaus Teresė, pati garsėjusi ekstazėmis ir kitomis ypatingomis patirtimis, jos yra labai skausminga dovana, kurią Dievas duoda tik turėdamas kokį konkretų tikslą, ir jų jokiu būdu nereikia siekti, nes tai būtų tik mūsų puikybės išraiška. Tas pasakytina ne tik apie paprastus mirtinguosius, bet ir apie didžius šventuosius, kaip šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė (Lizjietė), kuri niekuomet tokių dalykų nepatyrė.
Kaip sakė tėvas Salvadoras, „antgamtiniai fenomenai gali lydėti mistiką kaip karščiavimas lydi uždegimą, bet juk būna uždegimų ir be karščiavimo. Mistinės patirties neišsisemia subjekto kūno reakcijos ar emocijos, nes tai – teologinis išgyvenimas, duotas Dievo, Kuris bendrauja su mumis per patirtį. Kas yra patirtis? Ogi kasdienybė, paprasti gyvenimo įvykiai, kuriuose gali slypėti žinia, kuri paliečia širdį ir ją atveria, kad ištartume: „Aš čia, ką nori, kad padaryčiau?“
Kokia yra pagrindinė knygos „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“ perduodama žinia?
Manau, ji „paslėpta“ knygos pavadinime: „Dievo patirtis gyvenimo vidury“. Pirmiausia turima galvoje gyvenimo pusiaukelė. Tai – galimybė teigiamai pažvelgti į mūsų taip bijomą vidurio amžiaus krizę. Mūsų baimė yra logiška: niekas nenorime būti išmestas iš balno. Tačiau toks išmetimas iš balno atveria plyšį mūsų stereotipų šarve, pro kurį pagaliau galime išvysti Dievą – saulę, apie kurią kalbėjo šv. Kryžiaus Jonas.
Tačiau pavadinimą galime perskaityti ir kaip užuominą apie gyvenimo tėkmę, kasdienybę. Ta pilkoji mūsų kasdienybė irgi yra persmelkta Dievo. Paprastai to nejaučiame, nes esame paskendę banalių rūpesčių pelkėje, ir nuo jų vis taikomės pabėgti kažkur į egzotiškus Indijos ašramus, prie šiltos jūros, „atsijungti“ sulindę į kokį ekraną. Didieji mistikai nustebina tuo, kad moko išgyventi kitokybę kasdienybėje; ne veltui žinomiausiu šv. Teresės posakiu tapo žodžiai „ir tarp puodų vaikšto Viešpats“. Šia prasme Basųjų karmelitų ordino įkvėpėjų „derinys“ yra unikalus: šv. Teresė kupina praktinės gyvenimiškos išminties, įžvalgos ir humoro jausmo, o šv. Kryžiaus Jonas be galo įsimylėjęs, šildantis ir uždegantis savo meilės liepsna. Viena apdovanota gebėjimu nuostabiai „įžeminti“ aukščiausius dvasios skrydžius, o antrasis – sudvasinti net proziškiausias kasdienybės akimirkas. Todėl jie yra geriausi ne tik maldos, bet ir gyvenimo mokytojai. Knyga „Dievo patirtis gyvenimo vidury“ kalba ne tik apie gebėjimą patirti Dievą, bet ir gebėjimą gyventi, nes šie du dalykai iš tiesų yra viena.
Anksčiau bermardinai.lt publikuotą pokalbį su t. Salvadoru skaitykite čia.
T. Salvadoro knygos „Šventosios Teresės maldos būdas“ pristatymą rasite čia.
