Pradedant bendrąją trečiadienio audienciją Vatikane buvo perskaitytos eilutės iš pranašo Izaijo knygos: „Bet Zionas sako: „Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“. „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne (Iz 49, 14–16). Atsispirdamas nuo šių eilučių popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Viešpaties maldą, komentuodamas eilutę „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Kiekviena malda, pabrėžė Šventasis Tėvas, turi „įžengti“ į Dievo tėvystės slėpinį.
„Negalima melstis kaip papūgoms. Arba įžengi į slėpinį, į sąmoningumą, kad Dievas yra Tėvas, arba nesimeldi, jei meldeis kitaip – nesimeldi“, – kalbėjo jis. Kad suprastume Dievo tėvystę, mes galvojame apie savo tėvus. Tačiau, pasak popiežiaus, to nepakanka, turime būti atidūs. „Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu“, – citavo jis Katekizmą (KBK, 2779).
Nei vienas iš mūsų neturėjo tobulų tėvų. Ir mes niekada nebūsime tobuli tėvai ar ganytojai. Visi turime trūkumų. Savo meilės ryšius visada išgyvename saistomi savo ribų ir savo egoizmo, jie dažnai yra užteršti troškimo turėtu ir manipuliuoti kitu. Todėl kartais meilės deklaravimas tampa pykčio ir priešiškumo jausmais: „Žiūrėk, vakar šie du vienas kitą taip mylėjo, o dabar mirtinai vienas kito nekenčia“.
Todėl, kai kalbame apie Dievą kaip „tėvą“, remdamiesi savo tėvų, ypač jei jie mums troško gero, vaizdiniu turime eiti toliau nei jis. Nes Dievo meilė yra danguje esančio Tėvo meilė. Jėzus mus kviečia naudoti tokį pasakymą, kad perteiktų tobulą meilę, kurią šiame gyvenime galime patirti tik netobulai. Vyrai ir moterys yra amžini meilės išmaldos prašytojai, ieško vietos, kur būtų pagaliau mylimi, ir neranda. Kiek daug apviltų draugysčių ir meilių mūsų pasaulyje.
Graikų meilės dievas, priminė popiežiaus Pranciškus, yra tragiška figūra: negalima suprasti, ar tai angeliška figūra, ar demonas. Mitologija teigia, jog jis yra Poroso ir Penijos sūnus. Pirmasis siejamas su pertekliumi, savęs meile, o antroji – su skurdu. Jų vaikas paveldi šiuos bruožus. Ir tai tiesa: žmogiška meilė yra dviguba, dviprasmė. Ji gali sužydėti ir viską nustelbti vieną valandą, po to nusilpti ir numirti. Tai, ką pačiumpa, jai visa išsprūsta, sako Platonas. „Judviejų meilė – kaip rytmečio debesis, kaip ryte išnykstanti rasa“, – atitaria pranašas Ozėjas (Oz 6, 4).
„Štai kas dažnai yra mūsų meilė: pažadas, kurį sunku išlaikyti, greitai sustingstantis ir išgaruojantis bandymas, tarsi rasa po nakties, kurią greitai išdžiovina ryto saulė“, – sakė Pranciškus. – „Kiek kartų mes, žmonės, mylėjome tokiu silpnu ir laikinu būdu. Visi tai patyrėme: mylėjome, o po to toji meilė žlugo ar nusilpo“.
Anot Šventojo Tėvo, norime gero, tačiau susiduriame su savo ribomis, su savo jėgų mažumu, nesugebėdami ištesėti pažado, kuris malonės dieną atrodė lengvai išpildomas, kaip iliustruoja apaštalo Petro pavyzdys: jis išsigando ir pabėgo, išdavė Jėzaus meilę, kuriai buvo pažadėjęs ištikimybę. „Esame išmaldos prašytojai kelyje, kurie rizikuoja niekada neatrasti nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos ieškomo lobio pilnatvės: meilės“.
„Tačiau, – tęsė popiežius Pranciškus, – egzistuoja ir kitokia meilė: Tėvo, kuris yra danguje. Niekas neturi abejoti, kad jis yra šios meilės adresatas“. Jis mus myli, mane myli. Net jei mūsų tėvas ir motina nebūtų mūsų mylėję, Dievas danguje mus myli taip, kaip niekas šioje žemėje niekada nemylėjo ir nemylės. Dievo meilė yra nuolatinė.
„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“, – dar kartą citavo pranašą Izaiją popiežius. Mūsų vardai įrėžti Dievo delne tarsi tatuiruotė: Dievas visada juos mato, niekada mūsų nepamiršta. Nes Dievo meilė yra tobula. Jei visos žemiškos meilės gali sudužti ir mūsų delne lieka tik dulkės, Dievo meilė išlieka deganti visada.
„Meilės alkyje, kurį visi jaučiame, neieškome to, kas neegzistuoja: jis kviečia pažinti Dievą, kuris yra tėvas“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs ilgą šv. Augustino atsivertimo kelią.
Pasakymas apie danguje esantį Tėvą apibūdina ne atstumą, o radikalų meilės skirtingumą, kitą meilės dimensiją, nepailstančią, visada išliekančią meilę. Kalbėkime „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ ir ši meilė ateis.
„Todėl nebijokime. Nei vienas iš mūsų nėra vienas. Net jei, nelaimei, tavo žemiškasis tėvas būtų tave užmiršęs ir tu jaustum nuoskaudą jam, iš tavęs nėra atimta pamatinė krikščioniško tikėjimo patirtis: žinojimas, jog esi mylimasis Dievo vaikas. Ir neegzistuoja nieko gyvenime, kas galėtų užgesinti šią aistringą meilę tau“, – sakė popiežius užbaigdamas bendrosios trečiadienio audiencijos katechezę. (RK / Vatican News)
