Vasario 19 d. minime šv. Konradą iš Piacenzos.
Konradas gimė 1290 m. Piacenzoje, kilmingoje šeimoje. Būdamas jaunas vedė dvarininko dukterį Eufroziną. Jis mėgo sportą ir buvo aistringas medžiotojas. Vieną kartą medžiojant žvėris pasislėpė tankiame pomiškyje. Konradas liepė savo palydovams padegti bruzgyną, kad priverstų žvėrį išlįsti. Deja, vėjas nunešė liepsnas į netoliese buvusį javų lauką, sunaikino visą derlių ir greta augusį didelį mišką. Piacenzos gubernatorius iškart išsiuntė ginkluotus vyrus sulaikyti padegėjų.
Tada Konradas apkaltino nekaltą vargšą žmogų sukėlus gaisrą, dėl kurio išties buvo kaltas jis pats. Kadangi neteisingai apkaltintas žmogus neturėjo pinigų atlyginti žalai ir buvo nuteistas mirti, matydamas, kuo pasibaigė jo melas, Konradas prisipažino ir prisiėmė atsakomybę. Po to, kai atlygino padarytą žalą, nuskurdo. Kartu su žmona pardavė tai, kas dar buvo likę ir išdalino vargšams. Susižavėję šventųjų Pranciškaus ir Klaros pavyzdžiu, abu ėmė svajoti apie vienuolinį gyvenimą. Jo žmona Eufrozina įstojo į šv. Klaros seserų vienuolyną, o šv. Konradas, būdamas tik 25-erių – į Trečiąjį, pasauliečių pranciškonų ordiną, ir tapo atsiskyrėliu. Labai greitai pasklido garsas apie jo dorybes ir šventumą, kuris patraukė daugelį jo ankstesnių draugų ir pažįstamų.
Tačiau jis jautė pašaukimą atsiskirti nuo pasaulio. Vienumoje beklajodamas atsidūrė Maltoje. Persikėlęs per jūrą, pasiekė Siciliją, kur praleido trisdešimt metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis, atgailaudamas ir besimelsdamas. Jo atgaila buvo labai griežta – miegojo ant plikos žemės, valgė tik duoną su laukinėmis žolelėmis ir užgerdamas vandeniu.
Šv. Konradas patyrė stiprių šėtono puolimų, jam priskiriama daugybė stebuklų. Pasakojama, kad keliaujantį atlikti viso gyvenimo išpažintį, šv. Konradą visą kelią lydėjo pulkas paukštelių, drąsiai tupėjusių ant jo pečių.
Mirė 1351 m. vasario 19 d. Šv. Konrado užtarimo prašo sergantieji išvarža.
Konradą kanonizavo popiežius Paulius III.
