Pasaulio žiniasklaidos akys krypsta į vasario 21–24 d. ganytojų iš viso pasaulio, vienuolijų ir Romos Kurijos vyresniųjų susitikimą Vatikane, skirtą nepilnamečių apsaugai bažnytinėje aplinkoje. Neretai jis pristatomas kaip visiškai naujas įvykis Bažnyčios gyvenime, iš jo laukiama sensacingų sprendimų. Reikia pabrėžti, kad toks pasaulinis susitikimas yra iš tiesų išskirtinis, kita vertus, jis pratęsia ir pagilina procesą, kurį pavienės vyskupų konferencijos ir Šventasis Sostas pradėjo prieš trisdešimt metų. Tai nėra nei kelio pradžia, nei jo pabaiga. Tai svarbus etapas, po kurio bus kitų, juo siekiama ne vien įdiegti veiksmingus juridinius protokolus, bet ir keisti mentalitetą, sužadinti naują sąmoningumą, pirmiausia bažnytinėje aplinkoje, pat plačiojoje visuomenėje. To reikalauja daug kartų patvirtintas faktas, jog dauguma vaikų išnaudojimo atvejų įvyksta artimiausioje vaiko aplinkoje: šeimoje, giminių, draugų, kaimynų rate.
Galima priminti, kad Kanados vyskupų konferencija buvo viena iš pirmųjų, kuri paskelbė direktyvas seksualinio vaikų išnaudojimo tema. Tai įvyko 1987 metais. Dar po dvejų metų buvo įkurtas specialus komitetas, kuris 1992 metais paskelbė dokumentą „Nuo kančios iki vilties“ su penkiasdešimčia rekomendacijų vyskupams, pasauliečiams ir atsakingiems už kunigų formaciją.
1992 metais ir Jungtinių Amerikos Vyskupų konferencija paskelbė kelis principus, kurių reikia laikytis pasiekus žiniai apie galimą seksualinį vaiko išnaudojimą: nušalinti įtariamą kunigą nuo pareigų, atlikti medicininę ekspertizę. Supratus, jog to nepakanka, 2002 metų balandžio mėnesį įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II ir JAV kardinolų susitikimas Romoje, skirtas šiai problemai.
1994 metais Airijoje sukurtas specialus bažnytinis komitetas, kuris nagrinėja dvasininkų ir vienuolių piktnaudžiavimą, nuo 1995 metų skelbia kasmetines viešas ataskaitas. 1996–1997 metų laikotarpiu ir Australijos katalikų Bažnyčia parengė operatyvias gaires ir procedūras, kurios buvo įdiegtos kiekvienoje vyskupijoje.
Po 2000 metų pradėta viso kanonų teisės kodekso, kurio normos galioja ne vien paskiroms vyskupų konferencijoms, tačiau visoms katalikų bendruomenėms pasaulyje, peržiūra. 2001 metais paskelbtas Jono Pauliaus II Motu proprio Sacramentorum sanctitatis tutela, nepilnamečių išnaudojimą ir dvasininkų piktnaudžiavimą įrašęs tarp sunkiausių kanoninių nusikaltimų, kurie turi būti nagrinėjami Romoje. Prie to nemažai prisidėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, kurį išrinkus popiežiumi Benediktu XVI 2010 metais buvo patvirtintos naujos „normos apie sunkiausius nusikaltimus“. Jos įvedė daug naujovių: išnaudojimo nusikaltimo senaties terminas padidintas nuo dešimties iki dvidešimties metų, tai gerokai daugiau, nei paprastai numato pasaulietinė teisė. Taip pat įrašytas vaikų pornografijos nusikaltimas, skiriant dideles bausmes. 2002 metais normas apie nepilnamečių išnaudojimą paskelbė ir Vokietijos episkopatas.
2009 metais Airijoje paskelbta Ryano ataskaita apie vaikų išnaudojimą mokyklų sistemoje per daugiau nei pusę amžiaus ir Murphy ataskaita apie išnaudojimo atvejus Dublino arkivyskupijoje per keliasdešimt metų. 2010 metais paskelbtas Benedikto XVI laiškas airiams katalikams, kuriame dar kartą kalbama apie išnaudojimų blogį ir išdavystę, į kurią reikia atsakyti „iš tiesų evangeliškai“: skaidriai, teisingai, veiksmingai. Galima pridurti, kad nuo 2008 metų Benediktas XVI pradėjo rengti reguliarius susitikimus su seksualinių išnaudojimų aukomis. Šią tradiciją tęsia popiežius Pranciškus, kuris nuolatos susitinka su tais, kurie patyrė seksualinį išnaudojimą. Susitikimai dažniausiai vyksta šv. Mortos namuose, kuriuose popiežius gyvena, jų pobūdis yra konfidencialus: jie skirti gydymui ir susitaikymui, o ne reklamai.
2011 metais žengtas dar vienas svarbus žingsnis: visų pasaulio vyskupų konferencijų paprašyta parengti gaires, kuriose aiškiai būtų numatyta, ką daryti įtariamo ar patvirtinto seksualinio išnaudojimo atveju, kaip padėti aukai, apibrėžta vyskupo atsakomybė.
Kad seksualinio išnaudojimo problema būtų geriau suvokta psichologiškai, teisiškai, morališkai ir sielovadiškai, 2012 metais Popiežiškasis Grigaliaus universitetas surengė tarptautinę konferenciją, į kurią atvyko 110 vyskupų konferencijų ir 35 didelių vienuolijų delegatai. Grigaliaus universitete gimė specializuotas Nepilnamečių apsaugos centras, kurio užduotis informuoti ir formuoti asmenis seksualinio išnaudojimo bažnytinėje aplinkoje klausimais. Centrui vadovauja tėvas jėzuitas Zollner – vienas iš dažniausiai girdimų vardų ir šį vasarį įvyksiančiame susitikime.
2013 metais, popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžioje, įkurta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija, kuri, be kita ko, parengė suvienodintas prevencijos ir reagavimo gaires, įsteigė nuolatinius kursus vyskupams, kuriuose kalba ir išnaudojimo aukos, pasiūlė Pasaulinę maldos už išnaudojimo aukas dieną. 2014 metais sunkiausius nusikaltimus nagrinėjančioje Tikėjimo kongregacijoje įsteigta speciali komisija, siekianti užtikrinti greitesnį bylų ištyrimą ir sprendimų priėmimą. 2016 metų Pranciškaus Motu proprio vėl atnaujintos kanoninės normos. Jos patikslino vyskupų atsakomybę už blogą išnaudojimo bylų tvarkymą ir numatė jų atstatydinimą.
2017 metais Popiežiškasis Grigaliaus universitetas surengė tarptautinę konferenciją apie „Vaiko orumą skaitmeniniame pasaulyje“, nes tai yra dar vienas svarbus kovos už nepilnamečių apsaugą aspektas. 2018 metais sprogo išnaudojimų Čilėje atvejis, kurio metu popiežius Pranciškus pripažino klaidas dėl nepateiktos ar klaidinančios informacijos. Šiame kontekste visi Čilės vyskupai atvyko į Romą, vėliau pasiūlė atsistatydinti. Keliais atvejais taip ir buvo padaryta. 2018 metų gegužės laiške „Kelyje esančiai Dievo tautai Čilėje“ popiežius padėkojo išnaudojimo aukoms už tai, kad netylėjo ir pabrėžė visų atsakomybę. Rugpjūčio mėnesį Pranciškus paskelbė dar vieną laišką, kuris buvo adresuotas visiems pasaulio katalikams, Dievo tautai pasaulyje. Jame įvardytas ryšys tarp seksualinių piktnaudžiavimų ir piktnaudžiavimų valdžia bei sąžine, kitaip tariant, klerikalizmo. Norint išrauti piktnaudžiavimų blogį, reikia rauti klerikalizmą. Apie tai rugpjūčio mėnesį popiežius kalbėjo ir Pasauliniame šeimų susitikime Airijoje.
Naujausias Pranciškaus sielovadinis dokumentas išnaudojimų ir nepilnamečių apsaugos klausimu yra 2019 sausio mėnesio laiškas JAV vyskupams, kuriame dar kartą pabrėžiama, jog tikras problemos sprendimas ir pasitikėjimo atstatymas reikalauja ne vien naujų procedūrų, bet ir vidinio atsivertimo, kitokio būdo melstis, elgtis su pinigai ir galia, naudoti autoritetą.
Ne vien pasaulietinės, bet ir katalikiškos spaudos, ganytojų, ekspertų ir paties popiežiaus lūpomis buvo konstatuota, jog seksualinio nepilnamečių išnaudojimo problemos sprendimai, teisingumo atstatymas ir atgaila, aukų pripažinimas, gydymas ir sutaikymas, sąmoningumo įgijimas, prevencijos pažanga skirtinguose žemynuose nėra tokie greiti, kaip norėtųsi, nepaisant didelio progreso atskiruose kraštuose. Vasario 21-ąją prasidėsiantis susitikimas yra skirtas būtent tam, kad būtų žengtas dar vienas žingsnis pirmyn pasauliniu lygiu. (RK / Vatican News)
