Tunise krikščionys dar turi melstis uždarose patalpose, tad matyti popiežių Abu Dabyje, aukojantį Mišias viešai, – istorinis įvykis
Tuniso ganytojas vyskupas Ilario Antoniazzi kalba apie įtemptus metus, kurie laukia šios Šiaurės Afrikos šalies jaunos demokratijos, vienintelio sėkmingo Arabų pavasario pavyzdžio.
Praėję metai paliko nerimą keliančių padarinių šalies socialinei sistemai, didėjant nedarbo ir infliacijos lygiui, kol galiausiai įvairių profesijų atstovai rodydami nepasitenkinimą išėjo į gatves. Metų pabaiga buvo pažymėta jauno TV reporterio Abderrazako Zorgui mirtimi, Kalėdų išvakarėse susideginusio, kad „būtų išgirsti visi, kurie neturi lėšų pragyvenimui“. Naujieji metai prasidėjo Tuniso darbo sąjungos surengta masine mobilizacija, surinkusia tūkstančius darbininkų iš visos šalies, o metų pabaigoje numatyti prezidento rinkimai. Darbininkai prašo padidinti algas ir nori efektyvesnės politikos, tačiau vyriausybė neturi aiškių idėjų. Baiminamasi įtampų, juolab kad ekstremistai tik ir laukia tinkamo momento. Situacija gana įtempta, panaši į prieš 8 metus, kai prasidėjo Jazminų revoliucija. Vyskupas pabrėžia pasitikintis tunisiečių atsakomybės jausmu, nes tauta išsilavinusi ir išmintinga.
Kalbėdamas apie Bažnyčios vaidmenį šių pasikeitimų metu, vyskupas kalba apie pareigą palaikyti žmones, suteikti viltį, padrąsinti, kad tauta turi visas galimybes atsigauti. Ši krizė gali padėti subręsti jaunai demokratijai. „Kai esi jaunas, darai klaidų, tad reikia turėti kantrybės subręsti“. Vyskupas sako, kad Bažnyčia nori suteikti viltį ir kaip pagrindinį kelią parodyti socialinį mokymą. „Esame labai aktyvūs socialinėje srityje, Caritas dirba nuostabų darbą. Telkiamės ties migracijos klausimais. Caritas padeda migrantams grįžti namo ir įsidarbinti, kad jie nebūtų našta savo šalims ir Tunisui. O tie, kurie lieka Tunise, priimami su atitinkamu orumu, pagarba, ne taip, kaip Libijoje.“
Vyskupas kalba apie atsiveriančias arabų šalis – kardinolų Tauran ir Rai, koptų patriarcho vizitus Saudo Arabijoje, – anksčiau tai buvo neįmanoma. Ir Tunise krikščionys dar turi melstis uždarose patalpose, tad matyti popiežių Abu Dabyje, aukojantį Mišias viešai, jam atrodo istorinis įvykis, atnešiantis pokyčių: „Tikėkimės, kad tai galės paveikti ir kitas, dar uždaras, šalis“. (DŽ / La stampa)
