Vasario 11-ąją sukanka 90 metų nuo Vatikano Miesto Valstybės įkūrimo; vasario 10-ąją – 80 metų nuo jos įkūrėjo popiežiaus Pijaus XI mirties.
1929 m. vasario 11 d. Romos vyskupijos vikariato rūmuose, prie Laterano Šv. Jono bazilikos, buvo pasirašytos sutartys, kuriomis buvo užbaigtas po Italijos suvienijimo kelis dešimtmečius trukęs Šventojo Sosto nesusipratimų su Italijos karalyste laikotarpis. Šiuo aktu buvo įkurta popiežiaus suverenumą tarptautinėje bendruomenėje garantuojanti maža Vatikano Miesto Valstybė.
Prieš 90 metų įkurta Vatikano Miesto Valstybė yra nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus gyvavusios bažnytinės valstybės tąsa. Senąją popiežių valstybę absorbavo devynioliktojo amžiaus viduryje besivienijanti Italija. 1870 m. rugsėjo 20 d. italų kariuomenė patrankų šūviais pramušė Romos miestą juosiančią gynybinę sieną ir įsiveržė į popiežių valstybės sostinę. Tuo metu bažnytinę valstybę valdęs ir visai Bažnyčiai vadovavęs popiežius Pijus IX nesusitaikė su valstybės praradimu. Netekęs valdžios jis pasiskelbė esąs italų įkaitas, įkalintas Vatikane. Visą pontifikatą tarp Vatikano mūrų praleido ir jo įpėdiniai – Leonas XIII, Pijus X, Benediktas XV. Tik 1922 m. popiežiumi išrinkus kardinolą Achille Ratti, kuris pasirinko Pijaus XI vardą, padėtis ėmė keistis. Po keletą metų trukusių derybų, 1929 m. vasario 11 d. buvo pasirašytos dvišalius Italijos ir Šventojo Sosto santykius normalizavusios sutartys. Popiežiaus Pijaus XI vardu sutartis pasirašė tuometinis valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparri, Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio vardu – premjeras Benito Mussolini.
Popiežius atsisakė pretenzijų į žemes, kurios iki Italijos suvienijimo priklausė bažnytinei valstybei. Italija pripažino suverenumo statusą Vatikanui, kuris nuo to laiko oficialiai vadinamas Vatikano Miesto Valstybe. Buvo taip pat užmegzti dvišaliai diplomatiniai santykiai. Pasirašyta diplomatinė konvencija, pagal kurią prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams Italijos valstybė pripažįsta neliečiamumą ir visas diplomatines privilegijas, kaip ir Italijoje akredituotiems diplomatams. Buvo taip pat pasirašyta finansinė konvencija, kuria nustatyta, jog Vatikano valiutinis vienetas bus Italijos lira, tačiau Vatikanas turės teisę kalti monetas su popiežiaus herbu ir atvaizdu. Šiandien kalamos euro monetos su popiežiaus herbu.
Vatikano Miesto Valstybė savo specifine santvarka skiriasi nuo kitų valstybių. Skirtingai negu visos pasaulio valstybės, kurios turi savo visuomenes ir joms atstovaujančias valdžios institucijas, Vatikane visuomenės nėra, o vienintelis suverenas yra popiežius. Nuo Laterano sutarčių pasirašymo, vasario 11-oji kasmet Vatikane minima kaip viena iš dviejų „valstybinių“ švenčių. (Pagrindinė šventė yra popiežiaus išrinkimo metinės, šiuo metu – kovo 13-oji).
Nors popiežiai prarado pasaulietinę valdžią, jie neprarado Petro įpėdiniams nuo seno pripažįstamų suvereniųjų teisių tarptautinėje plotmėje. Pijus XI, Laterano sutartimis atsisakęs pretenzijų būti žemiškuoju valdovu, savo „valdymą“ susiejo su mažąja ir kone simboline valstybe – Vatikanu. Jo įpėdiniai – jau Pijus XII, o ypač Vatikano II Susirinkimą užbaigęs šv. Paulius VI, galėjo ramiai sakyti, kad apvaizda išgelbėjo Bažnyčią nuo nereikalingos naštos. Po Laterano sutarčių pasirašymo ne sumažėjo, bet gerokai išaugo popiežiaus autoritetas tarptautinėje plotmėje, o kartu išsiplėtojo Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai su valstybėmis. „Reikia pastebėti“, – rašė 1948 m. tuometinis Prancūzijos ambasadorius prie Šventojo Sosto Jacques‘as Maritainas, – „kad viena popiežiaus pasaulietinės valdžios atsisakymo pasekmių yra gerokai išaugęs diplomatijos vaidmuo. Popiežių supantis ambasadorių ir ministrų vainikas yra akivaizdus jo suverenumo pripažinimo liudijimas.“
Pijus XI – pirmasis Lietuvą aplankęs popiežius
Dieną prieš Laterano sutarčių pasirašymo 90-ąsias metines, sekmadienį vasario 10-ąją, sukanka 80 metų nuo šiuolaikinio Vatikano įkūrėjo popiežiaus Pijaus XI mirties. Popiežius Pijus XI mirė 1939 m. vasario 10 d. Šis popiežius vadovavo Bažnyčiai beveik visą tarpukarį, sureguliavo dvišalius Šventojo Sosto santykius su Italija ir užmezgė diplomatinius santykius su naujomis po Didžiojo karo susikūrusiomis valstybėmis. Jis taip pat drąsiai smerkė tuo metu pasaulį užvaldžiusius ideologinius režimus – komunizmą, fašizmą ir nacionalsocializmą.
Būsimasis popiežius Achille Ambrogio Damiano Ratti gimė 1857 m. šiaurės Italijos Desio mieste. Priėmęs kunigo šventimus ir baigęs studijas, dėstė Milano kunigų seminarijoje ir greit tapo garsiosios Milano šv. Ambraziejaus bibliotekos prefektu. Nuo 1912 m. vadovavo Vatikano Apaštališkajai bibliotekai. Pasibaigus Didžiajam karui buvo paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijoje ir Lietuvoje, vėliau nuncijumi Lenkijoje. Vyskupo šventimai jam buvo suteikti 1919 m. spalį Varšuvos katedroje. Po poros metų jis buvo paskirtas Milano arkivyskupu ir kardinolu. 1922 m. vasario 6 d., vos po dvejų su puse vyskupavimo metų kardinolas Achille Ratti išrinktas popiežiumi.
Suprasdamas su žmogaus prigimtimi ir pašaukimu nesuderinamų totalitarinių ideologijų keliamą grėsmę žmonijai popiežius Pijus XI paskelbė tris enciklikas: 1931 m. „Non abbiamo bisogno“, kuria pasmerkė italų fašizmą, 1937 m. „Mit brennender Sorge” – vokiečių nacionalsocializmą, 1937 m. „Divini Redemptoris” – komunizmą.
Vienas didžiausių popiežius Pijaus XI nuopelnų buvo santykių su Italija sureguliavimas, padėjęs išeiti Šventajam Sostui iš dalinės izoliacijos ir labiau įsitvirtinti kaip suvereniam subjektui pasaulio valstybių bendrijoje.
Kalbant apie Pijų XI būtina pažymėti, kad jis, dar prieš išrinkimą popiežiumi, du kartus lankėsi Lietuvoje. Apaštališkasis vizitatorius Achille Ratti vieną kartą Lietuvoje lankėsi 1920 m. sausį ir tai buvo jo oficialus vizitas; antrą kartą – tų pačių metų rudenį keliaudamas į Rygą. 1922 m. lapkričio 10 d. Pijaus XI pripažino ką tik atkurtą Lietuvos valstybę. 1926 m. jis įkūrė Kauno bažnytinę provinciją, o 1927 m. buvo pasirašytas Šventojo Sosto ir Lietuvos konkordatas. (JM / VaticanNews)
