Jono Krikštytojo, už kurį nėra buvę didesnio tarp gimusių iš moters, kankinystė yra nepaprastas liudijimas: gyvenimas turi prasmę, tik kai yra dovanojamas kitiems meilėje, tiesioje, kasdieniame gyvenime, šeimoje. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus penktadienio šv. Mišių homilijoje apžvelgė Evangelijos skaitinį apie Jono Krikštytojo nužudymą. Šventasis Tėvas prašė atkreipti dėmesį į keturis šio pasakojimo veikėjus.
Atverkime širdis, leiskime Viešpačiui mums kalbėti per Erodą, korumpuotą ir dvejojantį karalių, neapykanta degusią moterį – karaliaus brolio žmoną Erodiadą, išdidžiąją šokėją Salomę ir Joną Krikštytoją – kalėjimo vienatvėje nužudytą pranašą.
Šitaip baigėsi Jono Krikštytojo dienos. Tačiau Jonas žinojo, kad turės būti sunaikintas. Jis pats apie tai pasakė savo misijos pradžioje: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ Ir jis sumažėjo iki pat mirties. Jonas parengė Jėzui dirvą pranešdamas, kad ne jis, o Jėzus yra Mesijas. Jis parodė Jėzų pirmiesiems apaštalams, o paskui jo šviesa ėmė nykti, kol užgeso celės tamsoje, kalėjime, kur vienatvėje buvo nukirsdintas.
„Tačiau kodėl tai įvyko?“ – klausė popiežius. Nelengvai paaiškinamas kankinių gyvenimas, kankinystė – tai tarnystė, slėpinys, labai ypatingas ir kilnus gyvenimo padovanojimas. Viskas baigiasi prievarta, žmonių elgesys verčia krikščioniui, nekaltam žmogui, atimti gyvybę paverčiant kankiniu.
Karalius buvo neapsisprendęs žmogus, Jonas jam prikaišiojo dėl svetimoterystės nuodėmės. Erodas per Jono balsą išgirdo Dievą, kuris liepė pasikeisti, tačiau karalius neįstengė to padaryti, nes buvo sugedęs: papuolusiam į korupcijos liūną labai sunku iš jo išbristi. Korumpuotas karalius bandė išlaikyti diplomatinę pusiausvyrą tarp savo gyvenimo, paženklinto ne tik svetimoterystės nuodėmės, bet ir jo vykdomų neteisingumo situacijų, ir supratimo apie priešais jį esančio pranašo šventumą. Erodas neįstengė atrišti šio mazgo.
Evangelija pasakoja, kad Erodiada neapkentė Jono dėl jo aiškaus kalbėjimo. Žinome, kad neapykanta pasiryžusi viskam, tai galinga jėga. Neapykanta yra šėtono alsavimas. Prisiminkime, kad jis nemoka mylėti, negali mylėti, jo „meilė“ – neapykanta. Ši moteris turėjo šėtono neapykantos dvasią, kuri naikina.
Moters duktė Salomė buvo talentinga šokėja, ji žiūrovams patiko, taip pat Erodui, kuris entuziastingai viską jai pažadėjo: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu.“ Karaliaus lūpose tie patys šėtono žodžiai, kuriais buvo gundomas Jėzus dykumoje: „Visa tai aš tau atiduosiu, viso pasaulio karalystes, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tačiau Erodas to negalėjo žinoti.
Už visų šių žmonių glūdi šėtonas, pasėjęs neapykantą moters, išdidumą mergaitės ir sugedimą karaliaus širdyje. Ir vyras, už kurį nėra buvę didesnio tarp gimusių iš moters, žuvo kalėjime dėl išdidžios šokėjos užgaidų, demoniškos moters neapykantos ir neapsisprendžiančio karaliaus sugedimo. Tai buvo kankinys, sutikęs, kad taptų vis mažiau ir mažiau reikšmingas, kad užleistų vietą Mesijui.
Jonas miršta kalėjimo kameroje anonimiškai, visai kaip nūdieną daugelis mūsų kankinių. Evangelija pasakoja, jog atėję Jono mokiniai pasiėmė jo kūną, kad palaidotų. Visi pagalvokime – tai buvo ypatingo vyro ir didžio šventojo nepaprastas liudijimas.
Popiežius tęsė: „Gyvenimas prasmingas, kai yra dovanojamas – meilėje, tiesoje, kasdieniame gyvenime, šeimoje. Visuomet dovanoti. Jei kas nors gyvenimą skiria sau, kad jį išsisaugotų kaip karalius dėl savo sugedimo, moteris per neapykantą ar mergaitė per išdidumą, tuomet gyvenimas užgęsta, praeinta, sunyksta – tampa nereikalingas.“
„Norėčiau patarti viena: per daug apie tai negalvokite, tačiau prisiminkite šias keturias asmenybes: korumpuotą karalių, neapykanta degusią moterį, išdidžiąją mergaitę, be sąžinės ir kalėjimo vienatvėje nukirsdintą pranašą. Turėkite tai prieš akis ir kiekvienas atverkite savo širdis, kad į jas prakalbėtų Viešpats.“
