Atsivertimas ir gydymas, kurio visiems mums reikia, buvo popiežiaus homilijos tema ketvirtadienį Šventosios Mortos namų koplyčioje aukotose mišiose. Kad atvertume savo širdis kitiems ir pakviestume atsiversti, reikia romumo, nuolankumo ir neturto sekant Kristumi; neturime manyti esantys aukščiau už kitus ar ieškoti kokio nors žmogiško intereso. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus komentavo Mišių Evangelijos skaitinį pagal evangelistą Morkų (Mk 6, 7–13).
Jėzus išsiuntė apaštalus, kad gydytų. Jėzus taip pat atėjo į pasaulį gydyti, išrauti mumyse esančias nuodėmės šaknis, išgydyti nuo prigimtinės nuodėmės. Gydyti iš dalies reiškia ir „atkurti“. Jėzus mus atkūrė „iš šaknų“ ir išsiuntė su savo mokymu, savo doktrina, kuri yra gydymo doktrina. Tačiau pirmasis jo nurodymas mums yra, kad atsiverstume.
Pirmasis išgydymas yra atsivertimas, leidžiantis atverti širdį, kad į ją įžengtų Dievo Žodis. Atsiversti – tai sutelkti dėmesį kitur. Tai atveria širdį, leidžia pamatyti kitus dalykus. Tačiau jei širdis storžievė, ji neišgydoma. Jei ligonis iš užsispyrimo neina pas gydytoją, nebus išgydytas. Jis jiems sako: „Atsiverkite, atverkite širdis.“ Net jei mes, krikščionys, darome daug gera, bet mūsų širdys storžievės – visa tai tėra išorės dažai.
Užėjęs lietus visa nuplaus. Todėl, pasak Šventojo Tėvo, turime savęs klausti: „Ar išgirstu šį kvietimą atsiversti, atverti širdį, kad būčiau išgydytas, kad atrasčiau Viešpatį, žengčiau pirmyn?
Tačiau reikia turėti autoritetą, kad galėtume skelbti kvietimą žmonėms atsiversti. Kad turėtume tokį autoritetą, Jėzus liepia eiti „be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže“: iš esmės išeiti kaip vargšai. Kaip apaštalas ar ganytojas, kuriam nereikia nei avių pieno, nei avių vilnos. Pasak Šventojo Augustino, sakė popiežius, ieškantieji pieno ieško pinigų, o ieškantieji vilnos mėgsta apsivilkti tuštybe: jie vaikosi garbės.
Reikia neturto, nuolankumo ir romumo. Jėzus ragina: „jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų, išeikite iš ten“ ir nusikratykite nuo kojų dulkes, tačiau romiai ir nuolankiai, nes apaštalui būdinga taip elgtis.
Jei apaštalas, pasiuntinys ar vienas iš mūsų – daugelis mūsų yra pasiuntiniai – eina aukštai pakelta nosimi, manydamas esąs aukštesnis nei kiti ar ieškodamas kokios nors žmogiškos naudos, tarkim, postų Bažnyčioje – niekuomet nieko neišgydys, nesugebės atverti kitų širdžių, nes jo mokymas bus neautoritetingas. Mokinys bus autoritetingas, jei seks Kristaus pėdomis. O kokie Jėzaus žingsniai? Neturtas! Būdamas Dievas tapo žmogumi! Išsižadėjo savęs. Apsinuogino. Neturtas leidžia būti romiems, nuolankiems. Nuolankusis Jėzus išėjo į gatves, kad gydytų. Todėl neturtas, nuolankumas ir romumas leidžia apaštalui įgyti autoritetą, kad galėtų sakyti: „Atsiverk, kad atvertumei širdį“.
Nuolankumo ir Kristaus vardo galios akivaizdoje apaštalas, būdamas nuolankios dvasios, atlieka savo darbą, tada demonai išsilaksto, nes negali pakęsti, kai gydomos nuodėmės.
Jėzaus pasiuntiniai daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. Patepimas aliejumi gydo, tai yra Dievo glamonė. Todėl apaštalai turi perprasti Dievo glamonių išmintį. Šitaip gydo visi krikščionys, ne vien vyskupai ir kunigai. Kiekvienas iš mūsų turi gydymo galią, galime išgydyti brolį, seserį geru žodžiu, kantrybe, laiku duotu patarimu, žvilgsniu, tačiau kaip aliejai – nuolankiai.
Mums visiems reikia pagijimo, nes visi sergame dvasinėmis ligomis, visi. Tačiau mes taip pat turėsime galimybę gydyti kitus, jei taip elgsimės. Viešpats tesuteikia šią malonę – gydyti taip, kaip gydė Jis, romiai, nuolankiai, su nuodėmę, velnią nugalinčia galia ir žengti pirmyn gražioje gydymo tarnystėje, kad tarpusavyje vieni kitus gydytume, nes jei aš gydau kitą – leidžiu, kad kitas gydytų mane. Tokia krikščionių bendruomenė. (SAK / Vatican New)
