Gimęs Egipte iš sirų kilmės tėvo ir sirų-italų motinos, Egipto ir Libano pilietis, graikų–melkitų apeigų kunigas, jėzuitas nuo devyniolikos metų amžiaus, islamo istorijos ir tradicijos tyrinėtojas, parašęs per trisdešimt knygų – tokia yra Henri Boulad biografija keliais žodžiais. Nepaisant garbaus amžiaus, 1932 metais gimęs jėzuitas vis dar aktyviai dalyvauja viešajame gyvenime ir komentuoja aktualijas.
Savo komentare portalui Ncregister apie popiežiaus kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus jėzuitas pažymėjo, jog Šventasis Tėvas palietė įvairius šiai valstybei ir visam musulmonų pasauliui, taip pat musulmonų santykiams su krikščionimis jautrius klausimus: tai atsivertimas iš islamo į kitą religiją, kuris yra draudžiamas ir dažnai baudžiamas mirtimi; piliečių ne musulmonų statusas, kuris dažnai būna antraeilis ir turi neigiamų pasekmių jų religijos laisvei; moterų statusas ir lygybė su vyrais.
Pasak jėzuito, popiežiaus vizitas neabejotinai reikalingas ir naudingas. Jis atveria „auksinę progą tiesiai kalbėti apie anksčiau iškeltus klausimus, kuriems reikia konkrečių atsakymų. Šis vizitas gali padrąsinti Jungtinius Arabų Emyratus atsiverti liberalesniam islamui. Popiežius turėtų pabrėžti, kad Jungtiniai Arabų Emyratai eina teisingu keliu tapdami atviresniais krikščionims, modernybei ir žmogaus teisėms“, – sakė Henri Boulad. Jis paminėjo kelias naujausias iniciatyvas musulmonų pasaulyje: Kataras finansuos maronitų bažnyčią, taip pat Bahreine bus statoma katedra, pačiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Abu Dabyje, netrukus bus inauguruota šv. Elijo katedra, kuri tarnaus graikų ortodoksams.
Iš kitos pusės, jėzuitas neslepia kritikos musulmonų pasauliui, nukreiptos prieš disproporciją santykiuose. Jei krikščioniškos tradicijos kraštuose buvo priimta daugybė musulmonų, kurie naudojasi religijos laisve, statosi daugybę mečečių, tai islamo kraštuose tokio svetingumo ir tokios laisvės nėra. Šiuo metu krikščionims migrantams Arabų pusiasalyje neįmanoma gauti pilietybės, nors galbūt ten dirba dvidešimt ir daugiau metų. Leidimas pastatyti bažnyčią dažniausiai priklauso nuo valdovo asmeninės malonės. Krikščioniškas kultas negali būti viešas. Dar vienas aspektas, į kurį atkreipė dėmesį jėzuitas, yra musulmonų migracija. Darbo ieškančius arba nuo karo bėgančius musulmonus priima ne turtingiausios Arabų pusiasalio šalys, tačiau Egiptas, Turkija, Libanas, Jordanija, didelis jų skaičius siekia atvykti į Europą, kurioje dominuoja krikščioniška kultūra ir sekuliari santvarka. O tai dažnai sukelia kultūrinį šoką ir integracijos problemų tiek migrantams, tiek vietos gyventojams. To būtų mažiau, jei turtingos arabų pusiasalio šalys būtų svetingesnės bendratikiams musulmonams.
Jis taip pat komentavo popiežiaus Pranciškaus paraginimą priimančioms šalims būti svetingoms migrantams ir gerbti jų tapatybę, iš kitos pusės, migrantams gerbti vietos kultūrą ir integruotis. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, musulmonai nėra linkę integruotis į kitų šalių visuomenes, ieškoti sąlyčių su jų kultūra, ypač jei tos šalys buvo užkariautos. Priešingai, dažniausiai vietinė visuomenė prarasdavo savo kultūrinę ir religinę savastį, tradicijas. Šiuo požiūriu, anot islamologo, reikia būti realistais, reikia suvokti kokias visuomenines problemas Vakaruose gali sukelti masinė musulmonų migracija ir dominuojanti politinio islamo doktrina, kuri nepripažįsta pasaulietiškų normų, tik šariatą. Vienintelis kelias yra atviras, protingas ir sąžiningas dialogas, pabrėžė jėzuitas. (RK / Vatican News)
