Kaip Bažnyčia turėtų vykdyti savo misiją? Į šį klausimą popiežius Pranciškus atsakinėja visomis įmanomomis progomis, tiek savo kalbose, tiek savo veiksmais. Tradicinėje spaudos konferencijoje lėktuve, šį kartą vykusioje kelionės iš Panamos metu, popiežius kalbėjo apie tris kalbas, kurios būtinos vykdant misiją Bažnyčioje.
Lytinis švietimas, celibatas, abortai, seksualinio išnaudojimo skandalai, migracija – tai temos, kurios buvo minimos šioje spaudo konferencijoje, temos, kurios paprastai sukelia diskusijas ypač Katalikų Bažnyčios mokymo ir sielovados kontekste. Gana trumpi, bet taiklūs popiežiaus atsakymai į žurnalistų užduotus klausimus rodo, kaip tos trys kalbos – proto, širdies ir rankų – skamba konkrečiose rūpestį keliančiose situacijose.
Gailestingumo darbai – rankų kalba
Ko reikia moteriai, abortu nutraukusiai savo kūdikio gyvybę, kad patirtų Dievo gailestingumą? Taip galime perfrazuoti žurnalistės iš vienos Vokietijos naujienų agentūros klausimą. Popiežiaus atsakymas yra tiesus ir paprastas: „gailestingumas yra skirtas kiekvienam“, negimusiam vaikui, o taip pat ir jį praradusiai motinai. Gailestingumo darbas, kurį Bažnyčia daro – tai moters palydėjimas link atleidimo ir susitaikymo su prarastu kūdikiu.
Nuo labiau mums įprastų politinių debatų apie abortų legalizavimą, popiežius dar kartą dėmesį nukreipia į moterį ir jos santykį su kūdikiu. Pasak jo „net šioje klaidoje yra gailestingumas“. Nepaneigdamas tiesios, jog abortas yra didžiulis blogis, popiežius pabrėžia būtinybę būti su netektį išgyvenančiomis moterimis, padėti joms gedėti, ypač sutikus jas klausykloje.
Išmintingumas – proto kalba
Kvietimas problemas spręsti išmintingai skambėjo popiežiaus atsakyme į klausimą apie migrantus. Dar kartą girdime raginimą būti pasiruošusiems „priimti, laukti, palydėti, padėti augti ir integruoti“ svetimšalius. Šį dažnai popiežiaus Pranciškaus kartojamą kvietimą lydėjo ir raginimas būti išmintingiems. Prieglobsčio prašytojų tinkamam priėmimui bei integracijai reikia laiko, kad sukurta sistema nekenktų nei atvykėliams, nei priimančiai bendruomenei.
Išmintinga apsvarstyti ir kitokias pagalbos formas. Ar yra būdų padėti toms šalims, iš kurių bėga žmonės? Juk, kaip popiežius primena, bėgama iš savo gimtos šalies ne šiaip sau, bet dažnai dėl vykstančio karo, plintančio bado ar kitų socialinių bei ekonominių problemų. Išmintingas sprendimas turi vesti link konkrečių veiksmų, kurie dažnai pareikalaus dosnumo iš didesnes galimybes turinčių šalių.
Širdį „pagaunantis“ gyvenimo liudijimas
Klausimu apie lytinį šveitimą Panamos žurnalistas atkreipė dėmesį į kritiką Katalikų Bažnyčiai, neva būtent jos nariai prieštarauja lytiniam švietimui mokyklose. Popiežiaus žinia yra paprasta – lytinis šveitimas yra būtinas, tačiau jis nėra neutralus moraliniu aspektu. Lytiškumas apima visą žmogų, ne tik jo biologines funkcijas, bet ir elgesį, požiūrį į save, santykį su kitu.
Popiežiaus mintis apie ideologinį kolonizavimą priminė ankstesnius pasisakymus bei išsakytus nuogąstavimus apie ideologijas, neigiančias vyro ir moters skirtingumą bei abipusį papildomumą (pvz., Amoris Laetitia 56). Lytiniam švietimui, kuris remiasi tokiomis ideologijomis trūksta objektyvumo, jis iškreipia tikrovę, toks švietimas, pasak Pranciškaus, gali „sužlugdyti asmenį“.
Bet ir vien objektyvios, tikrovę atitinkančios informacijos nepakanka, lytinis švietimas turėtų ugdyti visa, „kas žmoguje yra geriausia“. Tam reikalingas tinkamas informacijos pateikimo kontekstas, jaunimą turi pasiekti ir žinia, atliepianti jų širdį. „Lytis yra Dievo dovana, o ne pabaisa apie kurią nevalia kalbėti“, lytiškumas yra ne tik lytinis elgesys, bet pirmiausia tai yra santykis su kitu žmogumi. Tinkamiausias kontekstas šiam ugdymui yra šeima, nes čia yra matomas gyvas liudijimas apie šią „Dievo dovaną“. Ugdymo įstaigos yra tik šeimų pagalbininkės lytiškumo ugdyme, tačiau ir čia jaunuoliai turėtų išgirsti apie lytiškumą kalbant ne tik proto, bet ir širdies kalba.
Dievo dovana, kurios prasmę taip pat atskleidžia gyvas liudijimas yra ir celibatas. Žurnalistai spaudos konferencijoje įgarsino ne vieno nuogąstavimą, jog jaunuoliai nesirenka kunigystės būtent dėl reikalavimo laikytis celibato. „Aš manau, kad celibatas yra dovana Bažnyčiai“, – sako popiežius Pranciškus, pridurdamas, jog jis nekeis Bažnyčios pozicijos, o taip pat primindamas, jog Katalikų Bažnyčioje yra vedusių kunigų: Rytų rito bendruomenėse bei kunigai, kurie atėjo iš Anglikonų Bažnyčios.
Popiežius nesileidžia į svarstymus, kokia yra celibato prasmė, šią užduotį palikdamas teologams ir tuo pačiu mums patiems. Toks trumpas bažnyčios pozicijos patvirtinimas galėtų mums tapti raginimu pirmiausia pažinti šią dovaną, suprasti jos prasmę, o tik po to svarstyti apie jos atsisakymo galimybes.
Pasak Pranciškaus, tikėjimo liudijimo trūkumas, o ne celibatas yra priežastis, kodėl jaunimas nepasilieka Bažnyčioje. Kaip skamba širdies kalba krikščioniškoje bendruomenėje, bendruomenėje, kurioje stiprinamas vienas kito tikėjimas, kur širdis yra „pagaunama“ tikėjimo liudijimo? Būti su žmogumi, jį pažinti, žinoti, kaip jis jaučiasi, kuo gyvena – tai gero ganytojo, tikėjimo bičiulio bruožai. Tokios misijos, pasak popiežiaus, „neįmanoma atlikti tik protu“. Krikščioniška misija nevykdoma „šaltais įsakymais ir nurodymais“, misiją „reikia pajausti, ir kai ją jauti, ji tave visą apima. Esi pripildomas gyvenimo“, – sako mūsų popiežius. Paklaustas, kaip jis savo misiją vykdo, Pranciškus atsakė: „reikia leisti, kad tave paliestų kitų širdys, atsiliepti į tai, kas tau nutinka“.
Bažnyčios vadovai ta misijų kalba dar kartą turės prašnekti jau netrukus, kai vasario pabaigoje Romoje susirinks vyskupų konferencijų sekretoriai, aptarti katalikų bendruomenę krečiančius seksualinės prievartos skandalus. Popiežius Pranciškus spaudos konferencijoje paminėjo tris pagrindinius šio susitikimo tikslus: suprasti esamą situaciją, aptarti, ką reikia daryti reaguojant į žinomus atvejus ir užkertant kelią naujiems išnaudojimams, o taip pat melstis, atgailauti bei atsiprašyti.
