Kai Viešpats Jėzus gyveno Nazarete, augo išmintimi, metais ir malone Dievo bei žmonių akyse (Lk 2, 52). Apie trisdešimt metų ne tik Motina Marija ir Juozapas, bet ir visi Nazareto gyventojai galėjo matyti bei gėrėtis Jėzaus teisingumu, tyrumu, darbštumu, šventumu... Jis buvo Nazareto miestelio švyturys, iš kurio sklido dorybių šviesa, apšviečianti kiekvieno žmogaus gyvenimo taką...
Beje, kai kuriems žydams toks nepriekaištingas Jėzaus gyvenimo būdas buvo kaip sąžinės priekaištas. Juk Jėzus visada yra ir bus prieštaravimo ženklas (Lk 2, 34), kuriuo vieni seks, o kiti nepateisinamai dels, kol supras ir tars: „Pernelyg ilgai klaidžiojau be Tavęs, Jėzau... Priimk mane, nes be Tavęs nematau tikros prasmės gyventi“.
Kai Kristus, pakrikštytas Jordane ir pilnas Šventosios Dvasios, atėjo į Nazaretą, žmonės jau žinojo apie Jo padarytus stebuklingus darbus. Jie tikėjosi pamatyti juos dabar... Bet Jėzus suprato, kad į Jį aplinkiniai žiūri tik kaip į ypatingą asmenį, turintį nepaprastų galių, bet Jo nepriima kaip Mesijo, pasiryžusio, paaukoti savo gyvybę, kad jiems po šio gyvenimo galėtų duoti daugiau nei jie pajėgia įsivaizduoti... Jie nebuvo verti stebuklingų ženklų, nes visiškai nebuvo pasirengę atsiversti – savo gyvenimus atiduoti dailidės Juozapo sūnui. Kaip siaurai jie vertino Jį! Manė, kad gerai pažįsta Jėzų, su kuriuo daug metų kartu gyveno. Nors Jėzaus išorė nebuvo pasikeitusi, bet Jo širdyje degė žmonijos išganymo troškimo liepsna, kurią jaučia ir priima tik tyraširdžiai...
Tėviškėje Jėzus nebuvo priimtas kaip pranašas, juolab ne kaip Tėvo Siųstasis. Kai Jėzus atėjo į Nazareto sinagogą, žinojo, kad šį kartą susirinkusiems reikia ne stebuklų, įrodančių Jo dievišką pasiuntinybę, o tokių pamokančių Biblijos pavyzdžių, kurie galėtų, malonei veikiant, juos paskatinti plačiau mąstyti: „Mesijas atėjo išgelbėti visų – ir žydų, ir pagonių.“ Ir Jis pradėjo kalbėti apie pranašą Eliją, kuris, užuot aplankęs suvargusias Izraelio našles, Dievo siųstas viešėjo tik pas pagonę našlę iš Sareptos. Jiems priminė pranašo Eliziejaus laikus, kai nuo raupsų ligos buvo išgydyti ne Išrinktosios tautos atstovai, o tik siras Naamanas.
Tai išgirdę visi buvusieji sinagogoje ūmai ėmė visiškai nebesitvardyti: užsiplieskė pykčiu bei neapykanta ir kaip demonų apsėsti puolė prie Mokytojo, ketindami Jį nustumti nuo kalno. Įvyko stebuklas: Jėzus buvo jų rankose, bet jie Jam niekuo negalėjo pakenkti, nes nebuvo atėjusi tamsybių siautėjimo valanda. Jis praėjo pro juos tarsi pro įsiutusius žvėris, uždarytus narve. Jėzus iš anksto žinojo, kokie mirtinai pavojingi neapykantos pūliniai slypėjo jų širdyse ir todėl specialiai sudarė sąlygas (spalvingomis Biblijos iliustracijomis) jiems visu smarkumu prasiveržti į išorę...
Kaip žmogus gali pradėti norėti gydytis, kai jaučiasi sveikas? Tik medikai, technologijų pagalba nustato paciento diagnozę, pavyzdžiui, sunkios ligos pradžią, jam apie tai praneša ir suteikia informaciją apie neatidėliotiną gydymą... Panašiai tik dieviškai subtiliau elgiasi ir Jėzus. Jam nereikia jokių pagalbinių priemonių. Žvelgia į žmogų ir kiaurai mato viską... Kai reikia, savo meilės skalpeliu perrėžia žmogaus širdies gelmėje tūnantį pritvinkusį didįjį savimeilės pūlinį ir leidžia, kad nuodėmingoji bjaurastis tekėtų į išorę, ir žmogus „užuostų“ – suvoktų, kad skendi nuodėmių tvaike, iš kurio jį ištraukti gali tik kitas... Ačiū Dievui, kad turime Gydytoją – Jėzų, Išganytoją, kuris niekada neapvilia atgailaujančio žmogaus, nes per išpažintį net mažiausius nuodėmių mikrobus sunaikina ir prarastą širdies ramybę sugrąžina...
Visa, ką Dievas daro ar leidžia įvykti, yra susiję su Jo suverenia valia. Kai žydai, vertindami Jėzaus darbus, pripažino, kad Jis visa gerai padarė (Mk 7, 37), galime patikslinti: Jis visada viską daro tobulai. Jei elgtųsi kitaip, nebūtų Dievas. Todėl Jo kiekvienas pamokymas ir kiekvienas veiksmas reiškia absoliučią Visagalio valią, kurią su tikėjimu mums lemta pažinti, priimti, jai paklusti ir ją vykdyti. Tai – didi malonė, kai savo poelgiais atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Sek mane!“ ir įgyjame privilegiją kaskart panašėti į patį Dievą.
Dėl mumyse augančio troškimo tapatintis su Tavimi, Jėzau, išpažįstame, kad Tu, Dievo Sūnau, esi neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes Tavyje sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. Ir visa, kas tik yra sukurta, absoliučiai priklauso Tau (plg. Kol 1, 15–16). Taigi Tu esi daugiau nei dailidė, Tu – mano Viešpats ir mano Viskas.
